Iš pamokslo, pasakyto Vilkaviškyje 1964 m. kovo 14 d.
„Ko aš eisiu išpažinties, kad nuodėmių neturiu“. „O tie, kurie eina išpažinties, argi geresni už mane?“ Girdime ir tokių kalbų apie išpažintį. Matyt, kad tokios šnekos senos, nes prieš daugelį metų tikrai yra buvęs toks atsitikimas. Viename Italijos miestelyje prieš pat bažnyčią gyveno krautuvininkas. Klebonui jis buvo draugiškas ir prielankus. Tačiau kelintas metas jis nebuvo ėjęs velykinės. Kunigas krautuvininkui primindavo šią pareigą, bet anas atsikalbinėdavo: „Žmoną, vaikus eiti paraginu, kad jie neliktų be išpažinties. O man ji tuo tarpu nereikalinga. Kai nusidėsiu, ateisiu“.
Vieną dieną prisireikė kunigui talkos: buvo pargabenta nauja šv. Antano statula. Jai paruošta vieta buvo beveik bažnyčios palubėje. Zakristijonas buvo žmogus ligotas. <…> Klebonas šaukiasi krautuvininką. Tas mielai sutinka padėti. Prie sienos pastato kopėčias. Krautuvininkas palipa kopėčiomis ir atsistoja į statulai paruoštą nišą – laukia, kada klebonas ir zakristijonas ją jam paduos. Bet klebonas, atėmęs nuo sienos kopėčias, liepia zakristijonui bėgti į varpinę ir skambinti varpais. Žmonės, išgirdę nelaiku skambant varpus, pagalvojo, kad bažnyčia dega. Į bažnyčią sugužėjo visi aplinkiniai gyventojai. Tarp jų buvo ir krautuvininko žmona su vaikais. Tada klebonas kreipiasi į susirinkusius šiais žodžiais: „Broliai katalikai! Mes padarėme didelę klaidą, užsisakę šv. Antano statulą. Pasidarėme daug nereikalingų išlaidų. Štai, – rodydamas į nišoje stovintį krautuvininką, – ligi šiol nežinojome, kad savo tarpe turime šventesnį ir už šventąjį Antaną. Šv. Antanas išpažinties eidavo kas savaitė. O gerbiamas krautuvininkas kelinti metai kaip neina ir sakosi, kad jis neturįs nuodėmių. Tai jis – iš tikrųjų šventasis! Palikime jį toje nišoje! Tegul žmonės jį gerbia kaip šventąjį. Tokią kalbą išgirdusi jo žmona sako: „Klebone, koks jis šventasis, jei mane kasdien labadien muša, keikia“. Vaikai taip pat kaltino tėvą, kad jis dažnai girtas naktį pareinąs. Vienas iš susirinkusių sušuko: „Jis man grąžą nusuko. Tai sukčius, o ne šventasis!” Ketvirtasis vėl jį neteisingu žmogum apšaukė, nes kažkokiai sveriamai prekei trūko svorio. Dar kitiems jis sugedusias prekes pardavęs ir t.t. Krautuvininkas iš gėdos balo ir raudo. Pabėgti nebuvo kur. Juk nešoksi žemyn, – buvo galima užsimušti. Ir jis prisipažino, kad nėra šventasis, o toks pat nusidėjėlis, kaip ir visi kiti žmonės, tik apsileidęs, todėl artimiausiu metu žadąs atlikti išpažintį.
Kaip žinome, tokių „šventuolių“ ir mūsų tarpe ant nešventos žemės ne vienas vaikšto. Jie taip pat apie save mano nuodėmių neturį. Taigi jų krikščioniškos pareigos jausmas jau žuvęs arba pikta nelaiko už nuodėmę. Kol žemėje žmogus gyvena, daugiau ar mažiau nusideda. „Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, patys save suvedžiojame, ir nėra mumyse tiesos“ Jn 1,8. Nuodėmės nelaiko nuodėme tie, kurie meluoja nerausdami, keikdami nesigėdija, didžiuojasi ištvirkavimu, šėtoniškai kvatojasi iš savo aukos, ką nors apgavę, sugundę, suvilioję. Tatai – pati didžiausia Dievo bausmė. Velykinė išpažintis mus gelbsti nuo šios nelaimės. Didžiajam „Titanikui“ susidūrus su ledkalniu ir pradėjus skęsti, žmonės koncertų salėje šoko. Kapitonas įsakė ir toliau orkestrui groti. Muzika grojo, o laivas pamažu niro į vandenį…
Gyvenimas – laivas, o muzika – jo triukšmas. Ji migdo mūsų sąžinę. Mes – šokame. Dar labai gerai, jei mes šokam apie duonos kąsnį, apie vaikus, apie namus, o jei mūsų šokis apie degtinės butelį, apie svetimą moterišką sijoną ar vyriškus ūsus. O visko tame gyvenime pasitaiko… Pabuskime! Nutraukime šį pražūtingą šokį! Nelikime be išsigelbėjimo rato – be velykinės šv. Išpažinties!
(Vilkaviškis, 1964 03 14)