Krikštas

Krikš­tas yra ben­dras vi­sų krikš­čio­nių sak­ra­men­tas. Baž­ny­čia jį tei­kia sa­vo Vieš­pa­ties pa­ve­di­mu: „Ei­ki­te ir pa­da­ry­ki­te ma­no moki­niais vi­sų tau­tų žmo­nes, krikš­ty­da­mi juos var­dan Tė­vo,  ir Sū­naus, ir Šven­to­sios Dva­sios“ (Mt 28,19).

Krikš­tas už­mez­ga ry­šį su Jė­zu­mi Kris­tu­mi. Jis taip pat reiš­kia ir tai, kad pa­krikš­ty­ta­sis tam­pa ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nės, Baž­nyčios na­riu. Jis su­tei­kia nuo­dė­mių at­lei­di­mą ir pra­de­da nau­ją žmo­gaus, Jė­zaus Kris­taus bro­lio ar se­sers, Die­vo sū­naus ar dukters, gy­ve­ni­mą.

Krikš­tas yra krikš­čio­niš­ko­jo gy­ve­ni­mo pra­džia ir pa­grin­das, Die­vo su­teik­ta ma­lo­nė, ku­rią rei­kia iš­lai­ky­ti per vi­są gy­ve­ni­mą: kar­tu su Kris­tu­mi „pa­lai­do­ti Krikš­te, jūs ti­kė­ji­mu Ja­me pri­si­kė­lė­te ga­ly­be Die­vo, ku­ris Jį pri­kė­lė iš nu­mi­ru­sių“ (Kol 2, 12).

Plačiau apie Krikštą galite paskaityti Katalikų bažnyčios katekizme.

 

Kai kurie reikalavimai Krikštui

 

KRIKŠ­TA­TĖ­VI­AI: pa­gal se­niau­sią Baž­ny­čios pa­pro­tį krikš­ti­jant krikš­ti­ja­muo­sius tu­ri da­ly­vau­ti krikš­ta­tė­viai, ku­rie at­sto­vau­tų tiek dva­si­nei krikš­ti­ja­mo­jo šei­mai, tiek ir Motinai Baž­ny­čiai, o pas­kui, kiek rei­kės, pa­dė­tų tė­vams, kad vai­kas ti­kė­ji­mą ge­rai pa­žin­tų ir pa­gal jį gy­ven­tų.

Krikš­ta­tė­viai, pa­si­rink­ti pa­ties krikš­ti­ja­mo­jo ar jo šei­mos, tu­ri bū­ti to­kie, kad sie­lų ga­ny­to­jo spren­di­mu ga­lė­tų tin­ka­mai da­ly­vau­ti li­tur­gi­niuo­se ak­tuo­se. Bū­tų pa­kan­ka­mai subren­dę šioms pa­rei­goms ir tu­rė­tų nors 16 me­tų, bū­tų pri­ė­mę Krikš­to, Su­tvir­ti­ni­mo ir Eu­cha­ris­ti­jos sak­ra­men­tus, pa­tys krikš­čio­niš­kai gy­ven­tų ir krikš­ta­vai­kiui ga­lė­tų pa­dė­ti to siek­ti, bū­tų ka­ta­li­kai ir baž­ny­ti­nė tei­sės jiems ne­draus­tų at­lik­ti šią pa­rei­gą.

 

TĖ­VAI: iš pa­ties Kū­rė­jo nu­sta­ty­tos tvar­kos ma­ty­ti, kad tė­vų da­ly­va­vi­mas kū­di­kių krikš­te ir jų pa­rei­gos yra svar­bes­ni už krikš­ta­tė­vių pa­rei­gas. La­bai svar­bu, kad tė­vai dar prieš krikš­tą, pa­tys tai su­pras­da­mi ar­ba drau­gų bei ki­tų ben­druo­me­nės na­rių pa­de­da­mi, pa­si­reng­tų są­mo­nin­gai da­ly­vau­ti Krikš­to ap­ei­go­se, ku­riuo­se jų vai­kas at­gims­ta iš van­dens ir Šven­to­sios Dva­sios.

Bū­da­mi krikš­to da­ly­viai, vai­ko tė­vai at­lie­ka jiems skir­tą­sias ap­ei­gų da­lis. Jie ne­tik klau­so­si ap­ei­gų va­do­vo pa­mo­ky­mų ir mel­džia­si kar­tu su vi­sais da­ly­viais, bet ir pa­tys veik­liai pri­si­de­da: vie­šai pra­šo kū­di­kiui Krikš­to; įkan­din krikš­ty­to­jo da­ro kry­žiaus ženk­lą kū­di­kio kak­to­je; at­si­ža­da pik­to­sios dva­sios ir iš­pa­žįs­ta ti­kė­ji­mą; lai­ko už­deg­tą žva­kę; gau­na mo­ti­nai ir tė­vui skir­tą spe­cia­lų pa­lai­mi­ni­mą. Jei­gu ku­ris tė­vų ne­ga­lė­tų at­lik­ti Ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo pvz., bū­tų ne ka­ta­li­kas, toks ga­li pa­ty­lė­ti. Iš jo rei­ka­lau­ja­ma, kad, pra­šy­da­mas vai­kui Krikš­to, bū­tų pa­si­ry­žęs vė­liau vai­ką krikš­čio­niš­kai auk­lė­ti ar bent ne­draus­tų ki­tiems to da­ry­ti.

 

Krikšto apeigos ir eiga

Bažnyčia gali krikštyti kūdikius tik tuomet jei tėvai prašo Krikšto ir pasižada perduoti vaikui tikėjimą jį auklėdami tikėjimo dvasioje.

Todėl krikšto apeigų pradžioje kunigas kreipiasi į tėvus klausdamas:

Tada kunigas kreipiasi į krikštatėvius klausdamas:

Prieš svarbiausiąjį krikšto apeigų momentą, vandens užpylimą,  yra nuodėmių atsižadėjimas ir Tikėjimo išpažinimas.

Jei krikštijasi suaugęs žmogus jis pats išsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą, kurį rengiasi priimti ir jo laikytis. Už kūdikius piktosios dvasios išsižada ir tikėjimą išpažįsta tėvai ir krikštatėviai tuo pačiu ir patvirtindami savo pasiryžimą tikėjimą kūdikiui perduoti ir padėti tikėjimo laikytis.

Tai taip pat gera proga suaugusiems prisiminti savo krikštą ir atnaujinti krikšto pažadus.

 

Kunigas užduoda tris klausimus klausdamas ar atsižadate piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių. Į šiuos klausimus suaugusieji atsako garsiai ir aiškiai sakydami „Atsižadu“.

Į klausimus apie tikėjimą suaugusieji atsako „Tikiu“.

 

Krikšto apeigų reikšmė

Krikš­to sak­ra­men­to pra­smę ir ma­lo­nę at­sklei­džia jo šven­ti­mo ap­ei­gos. Dė­me­sin­gai jo­se da­ly­vau­da­mi ir sek­da­mi šių ap­ei­gų veiks­mus ir žo­džius, ti­kin­tie­ji su­si­pa­žįs­ta su tais lo­biais, ku­riuos šis sak­ra­men­tas ženk­li­na ir įgy­ven­di­na kiek­vie­na­me nau­jai pa­krikš­ty­ta­me žmo­gu­je.

    

Kry­žiaus ženk­las ap­ei­gų pra­džio­je pa­ženk­li­na Kris­taus ant­spau­du tą, ku­ris Jam pri­klau­sys, ir reiš­kia Kris­taus kry­žiu­mi mums pel­ny­tą at­pir­ki­mo ma­lo­nę.

 

Die­vo žo­džio skel­bi­mas ap­švie­čia ap­reikš­tą­ja tie­sa krikš­ti­ja­muo­sius ir ap­ei­gų da­ly­vius, ža­din­da­mas nuo Krikš­to ne­at­ski­ria­mo ti­kė­ji­mo at­sa­ką. Krikš­tas gi yra „ti­kė­ji­mo sak­ra­men­tas“ ypa­tin­gu bū­du, nes per jį sak­ra­men­ti­niu bū­du įžen­gia­ma į ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­mą.

 

Ka­dan­gi Krikš­tas reiš­kia iš­va­da­vi­mą iš nuo­dė­mės ir jos kurs­ty­to­jo vel­nio, prie krikš­ti­ja­mo­jo kal­ba­mas vie­nas ar­ba ke­li eg­zor­ciz­mai.

 

Vė­liau krikš­ti­ja­ma­sis pa­te­pa­mas ka­te­chu­me­nų alie­ju­mi ar­ba, krikš­ty­to­jui už­dė­jus ant jo ran­ką, įsak­miai at­si­ža­da šė­to­no.

 

Taip pa­reng­tas, jis ga­li iš­pa­žin­ti Baž­ny­čios ti­kė­ji­mą, ku­riam bus „pa­ves­tas“ Krikš­tu.

 

Krikš­to van­duo (tuo pa­čiu me­tu ar Ve­lyk­nak­tį) pa­šven­ti­na­mas epik­le­zės mal­da. Baž­ny­čia pra­šo Die­vą, kad per Jo Sū­nų Šven­to­sios Dva­sios ga­lia nu­ženg­tų į van­de­nį ir tie, ku­rie bus juo pa­krikš­ty­ti, gim­tų „iš van­dens ir Dva­sios“ (Jn 3, 5).

 

To­liau ei­na es­mi­nė sak­ra­men­to ap­ei­ga: pats Krikš­tas. Jis reiš­kia ir ne­ša mir­tį nuo­dė­mei, įtrau­kia į ve­ly­ki­nę Kris­taus pa­slap­tį ir taip įve­da į Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės gy­ve­ni­mą.

Iš­raiš­kin­giau­siai krikš­tas at­lie­ka­mas krikš­ti­ja­mą­jį tris­kart pa­nar­di­nant krikš­to van­de­ny­je. Ta­čiau nuo se­niau­sių lai­kų krikš­tas ga­li bū­ti tei­kia­mas ir tris­kart pi­lant van­de­nį ant krikš­ti­ja­mo­jo gal­vos.

Lo­ty­nų Baž­ny­čio­je šį už­py­li­mą ly­di krikš­ty­to­jo žo­džiai: N., aš ta­ve krikš­ti­ju var­dan Dievo Tė­vo, ir Sū­naus, ir Šven­to­sios Dva­sios“. Kiek­vie­ną Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės As­me­nį mi­nė­da­mas, jis krikš­ti­ja­mą­jį pa­nar­di­na į van­de­nį ir vėl iš­ke­lia.

 

Pa­te­pi­mas šven­tą­ja kriz­ma – kvap­niu, vys­ku­po pa­šven­tin­tu alie­ju­mi – reiš­kia Šven­to­sios Dva­sios do­va­ną pa­krikš­ty­ta­jam. Jis ta­po krikš­čio­niu, tai yra Šven­to­sios Dvasios „pa­tep­tuo­ju“, su­vie­ny­tu su Kris­tu­mi, ku­ris yra pa­tep­ta­sis Ku­ni­gas, Pra­na­šas ir Ka­ra­lius.

 

Bal­tas dra­bu­žis sim­bo­li­zuo­ja, kad pa­krikš­ty­ta­sis „ap­si­vil­ko Kris­tu­mi“, pri­si­kė­lė drau­ge su Kris­tu­mi.

 

Žva­kė, už­deg­ta nuo Ve­ly­kų žva­kės, reiš­kia, kad Kris­tus ap­švie­tė ne­o­fi­tą (pa­krikš­ty­ta­jį). Pa­krikš­ty­tie­ji Kris­tu­je yra „pa­sau­lio švie­sa“ (Mt 5, 14).

Visos teisės saugomos: Sasnavosparapija.lt
SEO, Svetainių kūrimas www.internetsolutions.lt
SERP, Keyword Rank, RSS, RSS FEED,