Krikštas yra bendras visų krikščionių sakramentas. Bažnyčia jį teikia savo Viešpaties pavedimu: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19).
Krikštas užmezga ryšį su Jėzumi Kristumi. Jis taip pat reiškia ir tai, kad pakrikštytasis tampa tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios nariu. Jis suteikia nuodėmių atleidimą ir pradeda naują žmogaus, Jėzaus Kristaus brolio ar sesers, Dievo sūnaus ar dukters, gyvenimą.
Krikštas yra krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pagrindas, Dievo suteikta malonė, kurią reikia išlaikyti per visą gyvenimą: kartu su Kristumi „palaidoti Krikšte, jūs tikėjimu Jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris Jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12).
Plačiau apie Krikštą galite paskaityti Katalikų bažnyčios katekizme.
Kai kurie reikalavimai Krikštui
KRIKŠTATĖVIAI: pagal seniausią Bažnyčios paprotį krikštijant krikštijamuosius turi dalyvauti krikštatėviai, kurie atstovautų tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui, kiek reikės, padėtų tėvams, kad vaikas tikėjimą gerai pažintų ir pagal jį gyventų.
Krikštatėviai, pasirinkti paties krikštijamojo ar jo šeimos, turi būti tokie, kad sielų ganytojo sprendimu galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose. Būtų pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėtų nors 16 metų, būtų priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventų ir krikštavaikiui galėtų padėti to siekti, būtų katalikai ir bažnytinė teisės jiems nedraustų atlikti šią pareigą.
TĖVAI: iš paties Kūrėjo nustatytos tvarkos matyti, kad tėvų dalyvavimas kūdikių krikšte ir jų pareigos yra svarbesni už krikštatėvių pareigas. Labai svarbu, kad tėvai dar prieš krikštą, patys tai suprasdami arba draugų bei kitų bendruomenės narių padedami, pasirengtų sąmoningai dalyvauti Krikšto apeigose, kuriuose jų vaikas atgimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios.
Būdami krikšto dalyviai, vaiko tėvai atlieka jiems skirtąsias apeigų dalis. Jie netik klausosi apeigų vadovo pamokymų ir meldžiasi kartu su visais dalyviais, bet ir patys veikliai prisideda: viešai prašo kūdikiui Krikšto; įkandin krikštytojo daro kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje; atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą; laiko uždegtą žvakę; gauna motinai ir tėvui skirtą specialų palaiminimą. Jeigu kuris tėvų negalėtų atlikti Tikėjimo išpažinimo pvz., būtų ne katalikas, toks gali patylėti. Iš jo reikalaujama, kad, prašydamas vaikui Krikšto, būtų pasiryžęs vėliau vaiką krikščioniškai auklėti ar bent nedraustų kitiems to daryti.
Krikšto apeigos ir eiga
Bažnyčia gali krikštyti kūdikius tik tuomet jei tėvai prašo Krikšto ir pasižada perduoti vaikui tikėjimą jį auklėdami tikėjimo dvasioje.
Todėl krikšto apeigų pradžioje kunigas kreipiasi į tėvus klausdamas:
Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui? Tėvai pasako savo vaiko vardą ar vardus jei yra du.
Ko jam prašote iš Dievo Bažnyčios? Tėvai atsako Krikšto sakramento.
Ar jūs, gerbiamieji tėvai, žinote, jog, prašydami kūdikiui Krikšto, prisiimate ir pareigą išauklėti jį tikintį, kad visada laikytųsi Dievo įsakymų, mylėtų Dievą ir žmones, kaip liepia Kristus?
Tėvai atsako: Žinome.
Tada kunigas kreipiasi į krikštatėvius klausdamas:
Ar jūs, gerbiamieji krikštatėviai, esate pasirengę kūdikį globoti ir padėti tėvams jį tikintį išauklėti? Krikštatėviai atsako – Esame.
Prieš svarbiausiąjį krikšto apeigų momentą, vandens užpylimą, yra nuodėmių atsižadėjimas ir Tikėjimo išpažinimas.
Jei krikštijasi suaugęs žmogus jis pats išsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą, kurį rengiasi priimti ir jo laikytis. Už kūdikius piktosios dvasios išsižada ir tikėjimą išpažįsta tėvai ir krikštatėviai tuo pačiu ir patvirtindami savo pasiryžimą tikėjimą kūdikiui perduoti ir padėti tikėjimo laikytis.
Tai taip pat gera proga suaugusiems prisiminti savo krikštą ir atnaujinti krikšto pažadus.
Kunigas užduoda tris klausimus klausdamas ar atsižadate piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių. Į šiuos klausimus suaugusieji atsako garsiai ir aiškiai sakydami „Atsižadu“.
Į klausimus apie tikėjimą suaugusieji atsako „Tikiu“.
Krikšto apeigų reikšmė
Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami šių apeigų veiksmus ir žodžius, tikintieji susipažįsta su tais lobiais, kuriuos šis sakramentas ženklina ir įgyvendina kiekviename naujai pakrikštytame žmoguje.
Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.
Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką. Krikštas gi yra „tikėjimo sakramentas“ ypatingu būdu, nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą.
Kadangi Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai.
Vėliau krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, įsakmiai atsižada šėtono.
Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „pavestas“ Krikštu.
Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).
Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į velykinę Kristaus paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą.
Išraiškingiausiai krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant krikšto vandenyje. Tačiau nuo seniausių laikų krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos.
Lotynų Bažnyčioje šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės Asmenį minėdamas, jis krikštijamąjį panardina į vandenį ir vėl iškelia.
Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi.
Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė neofitą (pakrikštytajį). Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).