Švč. Sakramentas

Eucharistija (Švenčiausiasis sakramentas) — tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną — Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės — Jo Kraujo taurės. Tai daryti Jėzus kvietė Jo atminimui.

 

Eucharistijos sakramento pavadinimai

Eucharistijos šventimas — tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistia — dėkojimas) už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.

 

Šventoji Komunija — tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio — dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną — Bažnyčią.

 

Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio — siuntimas) pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.

 

Šventoji auka — tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.

 

Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Šventųjų paslapčių iškilmingas minėjimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras.

 

Duonos laužymas — tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jėzų, kai Jis prisikėlęs pasirodė.

 

Viešpaties vakarienė — tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.

 

Viešpaties kančios mirties ir prisikėlimo atminimas, nes juo ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas ir išgyvenamas Jėzaus Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus aktas, prisikėlimo slėpinys, prieinamas vien tikėjimu.

 

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas — tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje). Prie tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Sakramentas — tikras Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramentą.

 

Kam teikiamas Eucharistijos (Švenčiausiasis) sakramentas?

Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės stovyje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.

Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.

 

Priimantiems Eucharistiją (Švenčiausiąjį sakramentą) būtina žinoti:

Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.

 

Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).

 

Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.

 

Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus).

 

Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima tyloje, mintimis, giedant drauge su choru ar bendruomene bei savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.

 

Eucharistijos pavidalai

Kvietinė nerauginta duona, kurią kasdieniam būtiniausiam maistui nuo seniausių laikų vartojo daugelis tautų.

Vynuogių vynas be jokių priedų — kaip kasdienis Rytų kraštų žmonių gėrimas, džiaugsmo, gyvybės, dangiškosios puotos ir kančios ženklas.

 

Pirmoji išpažintis ir Pirmoji Šv. Komunija

Vaikai, norintys priimti šiuos sakramentus turi iki spalio mėn. užsirašyti arkikatedros zakristijoje arba raštinėje. Pasiruošimas Pirmosios Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams vyksta parapijos bažnyčioje.

Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Į Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės/kunigo uždavinys – lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsnišku ir sistemingu dalyvavimu parapijos susitikimuose. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių šv. Mišiose, todėl vaikų užsiėmimai parapijoje vyksta sekmadieniais prieš šv. Mišias. Vaikai su tėveliais dalyvauja šv. Mišiose ir įtraukiami į patarnavimą liturgijai.

Suaugusieji Sutaikinimo, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams ruošiami kartu ir juos švenčia arkikatedroje Velyknakčio apeigų metu. 

 

Eucharistijos šventimo — šv. Mišių apeigos

Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Vyskupas ar jo patikėtas kunigas vadinamas liturgijos vadovu, celebrantu (lot. celebrantis — iškilmingai švenčiantis) vadovauja apeigoms, stovi matomoje vietoje, nes atstovauja Kristų ir sudabartina Jo veikimą.

Šv. Mišios švenčiamos prie vyskupo pašventinto altoriaus, kuris primeną patį Kristų. Todėl kunigas liturgijos pradžioje nusilenkia kryžiui, primenančiam Jėzaus pasiaukojimą, ir altoriui bei jį pabučiuoja.

Pilnas dalyvavimas šv. Mišiose yra tada, kai jose dalyvaujame nuo pradžios iki pabaigos ir jų metu priimame šv. Komunija. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali jos realiai priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinus savyje troškimą, kviesti Viešpatį dvasinei vienybei. Šv. Komunijos galime eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, prie Viešpaties stalo artinantis drauge su visais tikinčiaisiais.

Sąmoningai dalyvaujame šv. Mišių šventime tada, kai suprantame jų sąrangą, liturgijos prasmę, apeigų reikšmę ir savo dvasia įsijungiame į Bažnyčios maldą bei Kristaus auką.

Bendrai dalyvaujame šv. Mišiose tuomet, kai drauge su visa bendruomene meldžiamės, giedame, atsakome į kunigo kreipinius, stojame ar klaupiame, kaip tai numato liturgijos eiga.

 

 Šv. Mišios turi dvi pagrindines dalis – Žodžio ir Aukos liturgiją

Žodžio liturgijoje mes klausome Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo, išpažįstame savo tikėjimą bei meldžiame Dievą, prašydami malonių sau ir visai Bažnyčiai.

Aukos liturgijoje švenčiame tris svarbius momentus: aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv. Komuniją).

Aukojimo metu atnešame duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią mes sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis mus sutaikino su Dievu.

Susivienijimo arba vienybės pokylio metu, valgydami tą pačią sulaužytą Duoną ir gerdami iš vienos Taurės, mes tikrai ir realiai vienijamės su Kristumi ir tarpusavyje.

 

Šv. Komunijos vaisiai

Kokių malonių mes gauname priimdami šv. Komuniją? Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu šv. Komunija tikintįjį tvirčiau suvienija su Viešpačiu. Ši vienybė su Kristumi ugdo ir išskleidžia žmoguje antgamtinį gyvenimą: padidina pašvenčiamąją malonę ir suteikia veikiančiųjų malonių, kurios padeda ugdyti dorybes. Sakramentinė Komunija išvaduoja iš lengvųjų nuodėmių ir apsaugo nuo sunkiųjų, tokiu būdu ją priimantiems tampa amžinojo gyvenimo laidu.

 

Kas gali teikti Eucharistiją?

Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams. Kunigas juos pristato parapijai ir palaimina.

 

Plačiau apie Eucharistijos sakramentą galite paskaityti Katalikų Bažnyčios katekizme.

 

 

 

 

 

 

Visos teisės saugomos: Sasnavosparapija.lt
SEO, Svetainių kūrimas www.internetsolutions.lt
RSS, RSS FEED,