„Eina žmogus per gyvenimą, geria šulinio vandenį, sutinka praeivius, vieni tik ir lieka praeiviais, kurie šmėstelėjo ir išėjo kažką įnešdami. Antrieji tampa bendrakeleiviais, bendraminčiais, eidami, žengdami drauge. Ši stovykla yra/buvo/bus tas šulinys, iš kurio gali atsigerti, atsigaivinti kiekvienas ištroškęs ir pasisemti, išsinešti tolimesniam atsigaivinimui“ – teigė viena stovyklos „Auk” dalyvių.
Rugpjūčio 19-21 dienomis 15 jaunų žmonių dalyvavo Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo katedros organizuotoje stovykloje „Auk”, kuri vyko Sasnavos parapijos namuose. Toks stovyklos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai, kiekviena žodžio raidė esminga ir svarbi, skatinanti Atrasti, Uždegti, Keisti, kiekvieną atvykusį augti viduje: ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, įdėmiai klausyti, suprasti kitą, išgirsti save, atrasti savo kelią, tikėti ir svajoti, atkakliai siekti tikslų. Stovykloje dalyvavo kolegijos absolventai, esami ir būsimi studentai bei Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto studentės. Trys dienos buvo skirtos esminiams klausimams apie save ir kitus: kas ir koks, kodėl ir kaip aš esu.
Stovyklos sumanytojos ir organizatorės, Marijampolės kolegijos dėstytojos dr. Ramunė Jurkuvienė, dr. Živilė Advilonienė, Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja Jūratė Makauskienė sakė, kad ši stovykla yra didelis išbandymas ir iššūkis joms pačioms, nes organizuojama pirmą kartą, o pasibaigus paruošiamiesiems darbams vis dar buvo likę daug nežinomųjų, kurie priklausė nuo dalyvaujančių studentų nusiteikimo, motyvacijos, drąsos būti atviriems, noro pažinti, dalintis ir kartu augti. Socialinio darbo studijų programos absolventė, apmąstydama stovykloje įgytą patirtį, sakė: „Pradėsiu nuo to, ką reikėjo atsivežti į šią stovyklą. Aš vienintelį dalyką „įsidėjau” pirmu prioritetu, t.y. atvirą širdį (nuoširdumą) ir keletą klausimų, viltį, kad į juos atsakysiu. Pirmasis jų buvo: ką man toliau daryti šiame gyvenime? Aš nenoriu dirbti darbo vien dėl pinigų, kad išgyvenčiau, aš noriu būti ta mažuma (pasak tyrimų, 3 ar 5 proc. žmonių dirba jiems patinkantį darbą) ir dirbti dėl prasmės, kad net labai atsibodus, pavargus galėčiau save nuraminti ir motyvuoti tokiais žodžiais: „Ak, vis tik verta”. Čia aš turėjau laiko įvairiais būdais pasivaikščioti po savo sielą, paklausti, ko ji trokšta. Štai išvykstu. O ką aš išsivežu? Visų pirma su manimi kartu namo vyksta kitų žmonių įžvalgos, patirtis, klaidos ir pamokos, kuriomis su manimi pasidalino.“
Stovyklautojus aplankė Marijampolės kolegijos direktoriaus pavaduotojas Kostas Jankauskas, kuris pasveikino dalyvius, padovanojo medaus, prisijungė prie užsiėmimo ir bendros vakarienės bei atvežė „Mantingos” suteiktą paramą – spurgų ir bandelių. Už dėmesį ir paramą stovyklos organizatorės ir dalyviai yra nuoširdžiai dėkingi.
Dėstytoja R. Jurkuvienė skaitė paskaitą, kuri nušvietė mąstymo gaires: kas aš esu? Kiekvienas turėjo progą asmeniškai pagalvoti apie save kaip socialinę, emocinę, dvasinę, fizinę, seksualinę plotmes turinčią būtybę ir suvokti, kiek ir kuri sritis yra ištobulinta, kur ir kiek dar reikia stengtis, kad asmenybė būtų visapusiškai ugdoma. Dalyviai kėlė klausimus apie vyro ir moters santykius, lytiškumą, buvo diskutuojama apie šeimą ir vertybes, reikalingas tvirtam laimės pamatui. „Man labai patiko grupinis darbas. Labai maloniai nuteikė mūsų grupelės (buvome suskirstyti po tris) noras ieškoti, drąsa ieškoti savęs paliečiant esminius dalykus, mus supančią aplinką, jos įtaką mums kaip asmenybėms, aktyviai kalbėjome apie pasirinkimą, pasirinkimo laisvę.“ – įspūdžiais dalinosi studijas kolegijoje baigusi Jūratė Mokrecovaitė. Vėliau J. Makauskienė pakvietė visus apmąstyti savo nueitą gyvenimo kelią, patirtus išbandymus, pasiekimus ir nupiešti, kaip atsidūrėme čia, kur esame šiandien. Kiekvienas piešinys buvo pristatytas kitiems atidžiai klausantis. Šio metodo prasmę supratę studentai džiaugėsi: „Jaučiu, kad esu dvasiškai pastiprėjusi. Labiausiai mane sužavėjo „gyvenimo kelio” užduoties pristatymai. Niekada nebuvau taip gilinusis, išgyvenusi, detaliai apmąsčiusi kito asmens gyvenimo.“ Gilus, tikras dalyvių susikaupimas ir dėmesys vienas kitam buvo tarsi džiuginantis fenomenas: patyrėme, ką reiškia, kai emocijų ir dvasios aukso fondas viduje pilnėja.
Pirmadienio vakarą žiūrėjome filmą „Tiltas”, kuris paskatino susimąstyti apie auką, netektį, tėvų ir vaikų santykius, gyvybės kainą ir gyvenimo džiaugsmą. Diskusija parodė, kaip skirtingai žmonės vertina tuos pačius dalykus, kokie skirtingi gali būti žiūros taškai į tą patį reiškinį. Antradienį aplankėme gotikinę Sasnavos bažnyčią, sužavėjusią architektūra ir akustika, kurios galimybes išbandėme giedodami ir šlovindami Dievą. Dėstytoja Ž. Advilonienė kvietė pagalvoti, ką reiškia kiekvieno iš mūsų vardas, koks kiekvieno santykis su savo vardu, kokia jo kilmė, istorija, kiek jis reiškia žmogui ir kokią įtaką daro jo būdui. Užsiėmimų metu mokėmės būti atidesni aplinkai, džiaugtis paprastais, bet ypatingais dalykais. Kolegijos absolventė Evelina Ratkevičiūtė dalinosi savo patirtimi, išgyventa stovykloje: „Turbūt iš prigimties esu klausytoja, o ne kalbėtoja, todėl ir čia aš labai daug ką „perkračiau” savyje, reflektavau ir analizavau viduje. Ši stovykla man pačiai buvo nepaprastai reikalinga ir naudinga, nes teko pabendrauti su labai skirtingais, bet susirinkusiais dėl panašių tikslų žmonėmis, vystėsi gilios, įdomios diskusijos. Pasisėmiau energijos iš šviesa ir idėjomis trykštančių žmonių, netgi radau galimą kryptį, kuri galėtų nurodyti kelią link šiuo metu man labai aktualių klausimų sprendimo.“
Stovyklos dalyvių profesinės ir savanoriškos patirties bei entuziazmo pavyzdžiai ragino ryžtingai ieškoti būdų, kaip atrasti svarbius atsakymus ir prisidėti prie bendro visuomenės gėrio kūrimo savo gyvenime.
Tokius nepaprastus žygius gilyn į save, kelionę kartu su kitu į vidinį pasaulį, bendruomeniškumo ir draugystės, kolegiškumo jausmą išgyvenę žmonės tikrai pasikeitė, nes patirtys ir abipusiai mainai praturtina. Stovyklos dalyvė Judita Pėžaitė sakė: „Pirmą kartą esu tokioje stovykloje, kuri man buvo didžiulis indėlis į asmeninį gyvenimą. Labai patiko sužinoti apie save gerų žodžių, smagu buvo sutikti tiek daug gerų žmonių. Taip pat patiko piešti gyvenimo kelią. Klausyti kitų pasakojimų apie savo laimėjimus ir pralaimėjimus.“ Nors realaus, apčiuopiamo produkto nesukurta, tačiau galima drąsiai teigti, kad tai indėlis į mūsų tautos dvasinį augimą ir gerovę. Žinodami ir geriau suprasdami vieni kitus ir vieni kitų problemas bei aktualijas, galime padėti, galime ieškoti sprendimų būdami čia ir dabar, tokiu būdu per save augindami visuomenės savivoką.
Nuoširdi padėka skiriama Sasnavos parapijos klebonui ir Vilkaviškio vyskupijos „Caritas” direktoriui Arvydui Liepai ir Sasnavos parapijos Pastoracinės tarybos narei Vilmai Zujevičienei, svetingai priėmusiems stovyklos dalyvius, virtuvėje talkinusiems savanoriams Juditai ir Pauliui bei stovyklos organizatorėms, dėstytojoms, kurioms nuoširdžiai rūpi, kaip jaunam žmogui padėti rasti savo kelią, savo vietą po saule, mat studijas baigusiems absolventams tai gali tapti nemažu iššūkiu. Pirmiausia dėl to, kad neretai darbdaviai pirmenybę teikia ne jaunam, o patyrusiam specialistui, o užtrunkančios darbo paieškos bei visiška laisvė paskatina žmones išvykti svetur. Sasnavos parapijos narė Kristina Smelstoriūtė, dalyvavusi stovykloje „Auk”, teigė: „Stovykloje praturtino ir kitų žmonių žvilgsnis į mane – pajutau, kad jie tiki manimi. Man tai labai svarbu, noriu būti reikalinga, noriu dovanoti save ir savo gabumus. Kokia laimė, kai kiti juos pastebi. Kalbant apie specialybę, jos ieškojimą, galiu pasakyti, jog dar prieš ateidama įsivaizdavau save trijuose vaidmenyse. Džiugu tai, jog įžvalgos, kurias gavau per šias dienas, žmonės, su kuriais susipažinau, praturtino mane tokiais ištekliais, kuriuos galėsiu panaudoti bet kuriame iš trijų atvejų. Drąsiai eisiu ir ieškosiu savęs.“
Norisi pasidžiaugti, kad Marijampolės kolegija atvira bendradarbiavimui ir kad galimybę dalyvauti stovykloje turėjo ne tik kolegijos, bet ir kitų aukštųjų mokyklų atstovės. Belieka tikėtis, kad stovykla „Auk” bus organizuojama ir ateityje bei suteiks galimybę dar ne vienam jaunam žmogui giliai pamąstyti, atidžiai pažvelgti į save, geriau suprasti save ir kitą, pasirinkti tinkamą karjeros kryptį, atrasti tikėjimo ir pasitikėjimo džiaugsmą.
Birutė TARASKEVIČIŪTĖ, stovyklos dalyvė