Iš monsinjoro Konstantino Ambraso pamokslo ( 1965 02 27)
Meile ir auka Kristus nugalėjo. Šiais ginklais turime laimėti ir mes. Eikite ir prisiminkite, kad jūs kariai, didžiausio ir galingiausio Valdovo kovotojai, kurių ginklas ne automatai, ne atominės, ne liepsnosvaidžiai, bet dora, sąžiningumas, rimtumas, auka, atgaila ir meilė. Visi mes – vienas Kristaus kūnas. Jo nareliai. Visi mes kartu – didelė jėga, didelė ugnis.Todėl negalime bailiai trypti ir išsibėgioti.
Turime žengti petys į petį, koja kojon, ne vienas iš kito pasišaipydami, ne vienas kitam kišdami į ratus pagalius, bet vienas kitą prilaikydami, jei reikia sudrausdami, patardami, susiklausydami. Ne veltui „Tautinės giesmės“ autorius Vincas Kudirka yra pasakęs: „būsime tvirti, jei riš vienybė“. Būkime tvirti, nors grėstų pavojai, nors švilptų vėjai ir viesulai, nors būtų grasinama ir bauginama, net ir gyvybė atimta. Juk pirma mūsų žengia Kristus, o mes – po Jojo vėliava. Tačiau ir būdami pavieniui, – o taip dažniausiai esti, – mes turime būti neperkandamas riešutas. Turime būti tokie, iš kurių daromos vinys, iš kurių lydomas plienas. Juk mūsų širdyje – Dievas, tikėjimas ir meilė. Šių ginklų niekas negali iš mūsų pavogti, atimti.
Eikime. Eikime ir būkime gerais tėvais ir geromis motinomis, kurios savo vaikais didžiuojasi ne surūkytomis cigaretėmis, ne vienas paskui kitą laidomais triaukščiais, o įkvepia vaikams meilę papročiams, gražioms tradicijoms, nuoširdžiai maldai, klusnumui, darbštumui, dorai ir pavyzdingam darbui, savo pareigai.
Eikite, sūnūs ir dukros, kad pateisintumėte tos lietuviškos skambios Zauerveino sukurtos dainos – giesmės žodžius:
„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir mirt…“
Iš knygos „Monsinjoras Konstantinas“
Gražios ir prasmingos Kovo 11-tosios