Kelionė į Taize

       Taizė – tai nedidukas, retam žemėlapyje pažymėtas kaimelis. Įsikūręs jis  vaizdingoje vietoje – Burgundijos kalnuose, Šiaurės rytų Prancūzijoje. Tačiau įspūdingas peizažas – ne pagrindinė priežastis, tūkstančius žmonių viliojanti čia apsilankyti. Taizė garsėja kaip viena garsiausių piligrimystės vietų Europoje, kasmet priimanti dešimtis tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Pagrindinis bendruomenės įkūrėjo brolio Roger tikslas buvo rasti naujų būdų, padėsiančių įveikti krikščionių susiskaldymą ir žmonijos konfliktus. 1940-aisiais, Antrojo pasaulinio karo metais, tai buvo itin aktualu. Ramybės ieškoti čia atvažiuojama ir dabar. Žinoma, praėjus beveik septyniasdešimčiai metų, Taizė pasikeitė. Šiandien čia gyvena daugiau nei šimtas brolių, katalikų ir skirtingos kilmės protestantiškų konfesijų atstovų iš daugiau nei dvidešimt penkių šalių. Visi jie yra davę įžadus sekti Kristų, laikytis celibato, gyventi paprastą, kuklų gyvenimą. Broliai pragyvena tik iš savo darbo – dovanų ar aukų niekas nepriima.

      Rugpjūčio 4 – 15 dienomis su didele žmonių grupe iš Marijampolės ir aplinkinių miestų bei miestelių viešėjome Taize kaimely Prancūzijoje. Mūsų pagrindinis tikslas buvo –  pagilinti tikėjimą. Rugpjūčio ketvirtosios rytą išvažiavome iš Marijampolės ir važiavome i Lenkiją, kur vakare turėjom apsistoti nakvynės. Važiavome keliolika valandų sustodami maždaug kas 3 valandos pailsėti, pamankštinti kojas. Lenkijos Tyniec Maly miestelį pasiekėme apie šeštą valandą vakare. Ten mus apgyvendino mokykloje. Vakare dalyvavome mišiose lietuvių kalba netoli esančioje bažnytėlėje. Kitos dienos rytą, kai atsikėlėme, pavalgę pusryčius išvažiavome iš Lenkijos ir važiavome visą dieną per Lenkiją ir Vokietiją iki Prancūzijos Bezancono miestelio, kuriame mus šiltai priėmė. Trečią kelionės dieną ryte dalyvavome prancūziškose rytinėse mišiose ir po mišių išvykome į Taize kaimelį.

      Atvažiavome vakare apie šeštą valandą ir susikrovę savo lagaminus palapinėje laukėme, kol mus užregistruos ir gausime, kur gyventi. Po ilgo laukimo mes pagaliau galėjome įsikurti „barakuose“, kambariuose po 6 – 8 žmones. Gavome dienotvarkę ir lapelius, kuriuos turėjome turėti eidami pusryčių, pietų ir vakarienės. Prabuvome ten savaitę. Visą savaitę 15 – 16 metų jaunimas grupelėmis, kuriose buvo žmonės iš įvairių šalių, klausydavo dienos evangelijos ir savanoriškai tvarkydavo aplinką, 17 – 24 metų žmonės klausydavo dienos evangelijos ir ją grupelėse aptardavo po to, kai vienas iš brolių ją pakomentuodavo. Man tai labai patiko.  Grupelės buvo sudarytos iš įvairių šalių žmonių. Pamaldos būdavo 3 kartus per dieną: 8:30 – rytinės pamaldos, 12:20 – vidurdienio pamaldos ir 20:30 – vakarinės pamaldos. Po vakarinių pamaldų galėdavom eiti arba miegoti, arba  eiti į „ojaką“, vietą, kur gali atsipalaiduoti ir pabendrauti su kitais žmonėmis, arba susiradęs vietelę pabūti vienas ir pamąstyti. Taip pat galėjome rinktis tą savaitę praleisti tyloje.

.   Rugpjūčio 13 d.  apie vidurdienį išvažiavome iš Taize kaimelio Prancūzijoje ir važiavome į Vokietijos Hiutenfeldo miestelį, kur mus apgyvendino parapijos namuose. Vakarieniavome netoliese esančioje lietuvio kavinėje. Kitos dienos rytą dalyvavome mišiose Vasario 16-osios gimnazijos koplytėlėje. Po mišių išvažiavome iš Hiutenfeldo ir važiavome į Lenkiją, Vroclavą. Atvykome labai vėlai, nes iš Vokietijos išvažiavome trimis valandomis vėliau nei planavome dėl šiokių tokių nesklandumų. Vroclave nakvojome šeimose, kurios sutiko mus priimti. Kaip padėką mes jiems dovanojome lietuviškų suvenyrų. Žolines šventėme Vroclavo bažnyčioje. Buvo įdomu dalyvauti lenkiškose mišiose. Apie vidurdienį išvažiavome iš Vroclavo ir po ilgų kelionės valandų vėlų vakarą pasiekėme gimtus namus.

     Ką parvežėme lauktuvių? Tikriausia, plačias šypsenas, nušvitusią dvasią ir dar šiltesnį bendrystės jausmą. Ir svajonę sau – kada nors vėl Ten sugrįžti…