… ARBA DĖL KO VERKTŲ MARIJONOS ŠIRDIS

         Praėjusių metų rudenį  Sasnavos bažnyčia minėjo 80- metį. Šiemet parapijai sukanka 115 metų. Straipsnių ciklu „Bažnyčios jubiliejus, arba dėl ko verktų Marijonos širdis“ norėjau išsamiau papasakoti mūsų bažnyčios ir parapijos istoriją. Mūsų puslapio skaitytojai tikriausiai pastebėjo, kad šis pasakojimas liko nebaigtas: kas sieja abi Sasnavos bažnyčias, kas gali prilygti klebonui S.Čėsnai ir dėl ko verktų Marijonos širdis –  atsakymai laukė kitoje straipsnio dalyje. Pasirinkusi tokį gal kiek keistą pavadinimą ir pati tada nelabai žinojau , dėl ko verktų Marijonos širdis. Parašiau kelis paskutinės dalies variantus, tačiau  (gal tokia Dievo valia) kažkokia nuojauta neleido įkelti į svetainę nei vieno iš jų.

         Per 115 mūsų parapijos metų turėjome aštuonis klebonus. Trys klebonai mūsų parapijai paskyrė  beveik 90 metų: Stanislovas Čėsna – 45 , Albinas Deltuva – 22 ir Arvydas Liepa – 21. Klebonas Stanislovas Čėsna – pirmasis mūsų parapijos klebonas, Sasnavos bažnyčios statytojas buvo didelis autoritetas. Klebonijoje nuskriausti parapijiečiai rasdavo užtarimą, susipykusios poros ar šeimos – susitaikymą. Su klebonu Albinu Deltuva, kuris į mūsų parapiją atvyko 1977 metais su pilnu autobusu dainuojančio jaunimo, mes išgyvenome Atgimimą – čia pirmą kartą bažnyčioje per mūsų krašto tremtinių mišias suskambo „Vergų choras“ iš operos „Nabukas“, kurį giedojo Kauno savanorių choras „Margiris“, vadovaujamas Romo Kazlausko, buvusio Sasnavos vargonininko, Lietuvos savanorio Vlado Kazlausko sūnaus. Klebono Albino palaiminti mes susikibę rankomis stovėjome Baltijos kelyje, statėme  Atgimimo kryžius ir perlaidojome savo Tėvynės sūnus. O per    1998 metų Rugsėjo pirmosios mišias mūsų klebonėlis ( taip švelniai mes vadindavom kleboną Deltuvą) paskelbė mums žinią, kad jėgos senka, kad sunku vadovauti parapijai ir kad turėsime naują kleboną. „Prašau gerbti, klausyti ir mylėti“ – kaip kokį testamentinį priesaką klebonas Albinas paliko mums šitus žodžius. O šiemet birželio 23 dieną kartu su klebonu Arvydu meldėmės už monsinjorą Albiną jo mirties 20-tosiose metinėse.

         Kunigą Arvydą Liepą vyskupas Juozas Žemaitis 1998 m. rugpjūčio 21 dieną paskiria mūsų parapijos klebonu. Bažnyčiai ir jos statiniams verkiant reikėjo remonto. Lietuva tada išgyveno ekonominę krizę, parapijiečiai paremti bažnyčios maža ką galėjo. Tačiau tai nesustabdė jauno, vos 33 metų, klebono. Jis visais įmanomais būdais ieškojo lėšų, rėmėjų . Kaip pats klebonas juokauja „Aš keturiolika metų buvau gavęs laisvų statybų“.  Kiauras stogas, ne kartą pats lipęs valyti pripustyto sniego, kad nevarvėtų parapijiečiams ant galvų, išdužę kai kurie langai,  medinės grindys vietomis supuvę, apimtos grybo. Uždengęs stogą, klebonas ėmėsi grindų remonto. Buvo iškastos žemės, apimtos grybo, ir į bažnyčią atvežta apie 20 sunkvežimių smėlio, užpiltos ertmės po grindimis, kurios siekė vietomis net pusę metro. Tada buvo betonuojama ir klojamos plytelės. Vėliau gavus lėšų iš europinių projektų, buvo atlikta pastato pamatų hidroizoliacija. Pamažu buvo keičiami bažnyčios vitražai, didieji langai. Tai tęsėsi keletą metų, nes vieno didžiojo lango kaina buvo apie 15 tūkstančių  litų. Per trejus metus buvo pakeista 14 langų. Šiuos preciziškus individualius darbus atliko UAB „Sumeda“. Bažnyčios vidus buvo dažytas beveik prieš keturiasdešimt metų, teko imtis ir dažymo darbų, netgi „kovoti“ už bažnyčios interjero spalvą.

         Po visų šių didelių darbų, klebonas Arvydas pradėjo tvarkyti bažnyčios vidų. Buvo restauruoti senieji suolai, pagaminta naujų, vėliau įrengtas  suolų šildymas, bažnyčia papuošta naujais šviestuvais, pakeistos klausyklos.Teko keisti ir senuosius altorius. Kai kam tai sukėlė ir pasipriešinimą, savotišką pyktį, netgi gandą, kad klebonas senuosius altorius išvežė ir pardavė.  Niekur klebonas tų altorių neišvežė ir nepardavė. Senieji altoriai ilgą laiką stovėjo Sasnavos mokyklos ūkinėje dalyje (buvusiame senajame fizikos kabinete valsčiaus dalyje). Kaip pseudogotikiniai, neturintys meninės vertės, vertinti Rumšiškių liaudies muziejaus specialistų, sutręšę, apipuvę ir apimti grybo, jie buvo sunaikinti, tiesiog sudeginti. Altorius, buvęs koplyčioje už Didžiojo altoriaus ir priklausęs senąjai medinei Sasnavos bažnyčiai, po jos atstatymo Liaudies buities muziejuje, pagal visus reikalavimus ir teisinius dokumentus perduotas muziejui. Ten iškeliavo ir senoji klebono Čėsnos klausykla, kitos klausyklos ir kiti daiktai, kurie priklausė senajai medinei bažnyčiai ir buvo perkelti į naują mūrinę bažnyčią.

       Dabar mūsų bažnyčios presbiteriją puošia dailininkės Henrikos Bartkutės nutapytas paveikslas „Marijos dangun Ėmimas“ (autorinė technika, aliejus, drobė), kurio fundatorius a.a. apaštališkasis protonotaras Vincas Jonas Bartuška. 2002 metais įrengta Krikštyklos koplyčia, kurią puošia „Čenstachovos Dievo Motinos“ paveikslas (aut. nežinomas), perkeltas iš senosios medinės bažnyčios. Gražiai specialiais įrašais pagerbti parapijiečiai ir rėmėjai, gausiai prisidėję prie bažnyčios remonto. Bažnyčioje įrengta priešgaisrinė ir apsaugos signalizacija.

        Kartu su bažnyčia buvo remontuojami ir Parapijos namai. Tai nepaprasto grožio medinis statinys, kurį pirmiausia, tik pradėjęs vadovauti parapijai, pastatė klebonas Čėsna. Tai senosios Sasnavos klebonijos, kurioms per sunkų Lietuvos laikotarpį teko būti viskuo: ir kolūkio kontora, ir biblioteka, ir kultūros namų šokių sale. Anot klebono Arvydo, pastatas buvo visai sunykęs, o norėjosi jį prikelti naujam gyvenimui ir ateities kartoms. Parapijos namų  remontas buvo baigtas tik 2011 metais. Didžioji dalis remontui skirtų lėšų buvo gauta iš Kultūros vertybių apsaugos departamento, dalį skyrė Vyriausybė iš rezervo fondo, padėjo  Marijampolės savivaldybės administracija, privatūs aukotojai iš Lietuvos ir užsienio.

        Sasnavos pasididžiavimas – bažnyčios bokšte įrengtas laikrodis, mušantis valandas, ir sasnaviškių gražiai vadinamas Sasnavos BigBenu. Laikrodžio įrengimą finansavo trys žemės ūkio bendrovės: Sasnavos. Tautkaičių ir Smilgių. Klebono Arvydo iniciatyva buvo įrengti elektroniniai varpai, galintys pagroti apie 50 skirtingų melodijų. Jos skamba sekmadieniais, kviečiant parapijiečius į maldos namus, po vestuvių, krikštynų ar laidotuvių. Kai žiemos metu penktą valandą ryto prižadina telefono žinutė iš užsienio grįžtančių draugų su klausimu „Kodėl nešviečia bažnyčios bokštas?“ visai nesupyksti, o džiaugiesi, kad žmonėms rūpi, kas čia atsitiko. Juk daug kas pasigrožėti apšviesta bažnyčia atvyksta sutemus, o gražiai apšviestas bokštas matomas gal dešimties kilometrų spinduliu. „Lenkijoje nemačiau nė vienos neapšviestos bažnyčios, todėl pagalvojau, kodėl taip negalėtų būti pas mus“ – sako klebonas Arvydas. Gražiai sutvarkyta ir prižiūrima bažnyčios aplinka, įrengtas alpinariumas, naujai aptvertas šventorius, sutvarkyti centriniai šventoriaus vartai. Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios statinių ansamblis (bažnyčia ir vartai) 2004 metais  Kultūros vertybių apsaugos departamento įsakymu ( 2004-12-31, Nr. Į-535) buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių  registro Statinių komplekso sąrašą.

        Turbūt pati didžiausia klebono Arvydo svajonė buvo – nauji bažnyčios vargonai. Atsisakęs net materialių dovanų  savo gražių gyvenimo ir kunigystės  jubiliejų proga, jis prašė visų aukoti vargonams. Koks didelis džiaugsmas užliejo širdį ir sielą, kai jie pirmą kartą 2017 metais per Žolinę suskambo erdvioje nušvitusioje Sasnavos bažnyčioje. Šiemet jie, gegužės 30 dieną, per Sutvirtinimo sakramento teikimą, garbingai suskambo ir mūsų mylimam Vyskupui Juozui  Žemaičiui, o birželio 30 dieną jų  iškilmingais akordais, vargonuojant Egidijui Bavikinui, mūsų mylimas klebonas Arvydas Liepa buvo palydėtas į naują savo tarnystės vietą. Ir ta daugybė parapijiečių ir svečių garsiais aplodismentais dėkodama klebonui, be abejo, dėkojo ne tik dėl prasmingo materialaus įdirbio kaip parapijos vadovui, bet ir kaip nepaprastai charizmatiškam kunigui, kuriam net ir visai maži sielos dalykai visada yra patys prasmingiausi ir brangiausi.

        POST SCRIPTUM. Rašydama šių straipsnių ciklą, pagal tam tikras žurnalistines gudrybes, bandžiau skaitytojus intriguoti pavadinimu. Kai dovanojau 91-erių metų sulaukusiai mūsų parapijietei Marytei Montvilaitei kelionę į Liaudies buities muziejų, į jos jaunystę, net neįsivaizdavau, kad kažkada rašysiu tokia tema.  Juk  Marijona  – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tai gyvoji jungtis, sujungusi senąją ir naująją mūsų bažnyčias. Pasirėmusi ant savo dviejų ramentų, ji stovėjo toje senojoje bažnytėlėje, ir ką ji tada prisiminė, vienas Dievas težino. Tik atsisukusi į mus  (palydėjo keletas muziejaus darbuotojų) ji ištarė: „Vaikeliai, man devyniolika…“ Ir nė ašaros veide, tik džiaugsmas, begalinis džiaugsmas.  Bet verkėme mes…

        Važiavom tada mudvi per Kauno tiltus , pro bobų vasaros nuauksintus laukus, ir visą laiką ji man pasakojo ne apie save, ne apie sunkiai nugyventus metus, bet apie …kleboną Arvydą, kaip ji mylinti jį kaip sūnų, koks jis jai brangus, kaip prašiusi jo parvežti jai iš Amerikos kavalierių, kaip laukdavusi ant suolelio prie klebonijos jo grįžtančio iš kelionių ir tik meldusis, kad saugiai sugrįžtų. Ir apie „zlastis“, kurias ji klebonui iškrėtusi, pasakojo, juk kaimynai abu buvo. Ir ačiū Dievui,kad šiandien, nugyvenusi gražų gyvenimą, ji jau iš Amžinybės mato mūsų atsisveikinimą su Mylimu ir Gerbiamu mūsų klebonu Arvydu. Šimtų delnų su padėkos ir palaiminimo žodžiais paliestas mažas, neišvaizdus, bet labai prasmingas Jericho rožės arba kitaip vadinamo Marijos ranka augalėlis kartu su mūsų meile ir dėkingumu iškeliaus kartu su klebonu Arvydu, nes mus visus tuos 21-erius metus vienijo bendrystė, brolystė ir bičiulystė. Iškeliaus ir mažas trejų metų Danielės Sofijos delniukas – pirmasis jos autografas – paliktas padėkos ir linkėjimų knygoje. Ir aš jau dabar  žinau atsakymą,  dėl ko šiandien verktų Marijonos širdis…

                                   Su pagarba ir meile  –

                                           parapijietė Roma Karčiauskienė