APIE RANKAS, DALIJANČIAS DIEVO MEILĘ

           Ankstyvas vasaros rytas. Aukštai danguje besiridenanti saulė vėl žada gražią dieną. Dulkėta gatve prarieda vienas kitas „moskvičius“, prašvilpia pora dviratininkų, nudarda juodbėrio traukiamas vežimas.

          Jie eina Dviese. Motina ir Sūnus. Šiltame motinos delne spurdanti maža rankutė  pulsuoja vaikiuko širdies ritmu:  juk eina jiedu į pačią gražiausią šventę Girdžiuose – Šv. Onos atlaidus. Jau visai arti baltas Šv. Marijos Magdelietės bažnyčios bokštas, jau tuoj tuoj išgirs mylimo Tėvelio kunigo marijono Viktoro Šauklio balsą. Su nuostaba žiūrės, kaip ant altoriaus, apipintos gražiausių maldų vainiku, aukos – duona ir vynas – lauks Kristaus nužengimo. Ir tereikia tik vieno žodžio, vieno veiksmo, kad čia atsirastų Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Ir štai – ištiesęs rankas ant šių atnašų – kunigas taria: „Palaimink, Viešpatie…“ Čia ir noriu sustoti…

        1991-ieji. Rugpjūčio 22-oji. Tas mažas berniukas iš Girdžių, dabar jau baigęs mokslus Kauno kunigų seminarijoje, švelniai deda savo rankas į kardinolo Vincento Sladkevičiaus delnus Kauno koplyčioje. Taip būsimas kunigas Arvydas pažada klusnumą savo vyskupui ir ištikimybę popiežiui. Jo rankos, pateptos šventąja Krizma, nuo šiol turės darbuotis Dievo ir Bažnyčios labui. O dar kažkada vaikystėje jos vąšeliu nėrė meškiukui apykaklę, mamai pagalvėlę, o šešeriais metais vyresniam broliui į armiją virbalais mezgė vilnones kojines. Jos, norėdamos sužinoti, kas ten, viduje, nekantriai virbalu krapštė seną „vefą“, jos ardė  ir tvėrė žadintuvą, ir kai, likus vienam sraigteliui,  abu su mama žadintuvą nešė meistrui, laikrodininkas konstatavo: „Bus laikrodininkas“.

Galbūt iš dalies jis ir teisus. Gal visi mes esame savo gyvenimo laikrodininkai?  Per 25-erius kunigystės metus kunigo Arvydo rankos daugybę kartų krikštijo, tuokė, lydėjo į amžinąjį gyvenimą. Kiek kartų guodė nuliūdusį, apkabino artimą, laimino. Vargu, ar ir pats Arvydas suskaičiuotų, kiek gerų darbų jos atliko!  Vienas Dievas težino… O ar mes matome savo kunigo rankas? Ar jaučiame, ką mums jos sako?..

      Pro ūkanotą Žolinės rytą išsiridenusi saulė šiandien žada gražią dieną. Su gėlių ir žolynų puokštelėmis žmonės skubės į bažnyčią.  Čia bus ir jie. Dviese. Motina ir Sūnus. Ir kai sūnus ištars „Melskimės!” ir atvers savo rankas maldai, Jos širdyje išsilies žodžiai: “Dėkoju Dievui”.

      Čia ir norisi sustoti… Norim visos parapijos vardu ištarti:

„ Viešpatie, palaimink šitas rankas! Palaimink šitas rankas, dalijančias Tavo meilę!“

Teksto autorė:

Parapijietė Roma Karčiauskienė

Keletas akimirkų iš klebono kun. Arvydo Liepos jubiliejaus šventimo