APIE ĮVYKUSIAS GAVĖNIOS REKOLEKCIJAS

   Kovo 28 dieną Sasnavos parapijos bažnyčioje vyko Gavėnios rekolekcijos. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas kun. Arvydas Liepa, o klausyklose su Dievu parapijiečiams susitaikint padėjo net 3 kunigai – Marijampolės dekanas  prelatas Juozapas Pečiukonis, karo kapelionas kunigas Edvardas Baniulis ir kunigas Ignas Plioraitis. Pamokslą rekolekcijoms pasakė Bagotosios šv.Antano Paduviečio parapijos klebonas Mindaugas Martinaitis.

   Kun. M.Martinaitis mąstymą pradėjo klausimu – kodėl šiais laikais tiek daug netikėjimo? Ar trūksta Dievo buvimo įrodymų, ar stebuklų?.. Žydai, kai Jėzus kabėjo ant kryžiaus, sakė, kad jeigu Jis nužengs nuo kryžiaus, jie įtikės. Jis nužengė, prisikėlė, bet ar žydai patikėjo?.. Ar mes patikime Jėzaus prisikėlimo stebuklu? Mes, kaip ir žydai, sakome, kad, va, jeigu taip ateitų kas iš artimųjų, tada jau tikėtume… Bet ar tikrai… Prisiminkime istoriją iš Švento Rašto apie Lozorių ir turtuolį…

   Toliau kun. M.Martinaitis, nagrinėdamas šios dienos Evangelijos skaitinį, aptarė Lozoriaus prikėlimo istoriją. Ir nors Jėzus prikėlė Lozorių iš mirusiųjų, bet žydai, stovėdami prie tuščio Lozoriaus kapo, tariasi kaip pražudyti Jėzų, nes Jis kelia per daug rūpesčių, neduoda „ramiai“ gyventi … Kodėl tiek daug netikėjimo? Ir kun. M.Martinaitis atsako pats į šį klausimą – nes daug nuodėmės, maža tikėjimo. Mes kiekvienas krikšto metu gauname tikėjimo malonę, tačiau per gyvenimą ji gali augti, didėti, arba mažėti, nykti, ir tai priklauso nuo mūsų…

   Dar kun. M.Martinaitis atkreipė dėmesį į Bažnyčios tėvų kalbėjimą apie širdį. Širdis –  tai tas įrankis, kuriuo mes bendraujame su Dievu, atpažįstame Dievo kalbėjimą, pažįstame TIESĄ. Paragino laikyti savo širdį tyrą, kad geriau suprastume Dievą, Jo mums skirtąjį kelią.

   Kiekvienas iš mūsų dažniausiai užduodame du klausimus: „Ar Dievas yra?“ ir „Ar Dievas mane myli?“

   Į pirmą klausimą galime atsakyti lengvai, nes įrodymų, kad Dievas yra, rasime gerai apsižvalgę aplinkui, žvelgdami į begalinius kosmoso tolius, mūsų žemę ir jos kūrinius, tik atverkime širdį tiesai ir pamatysime.

   Bet atsakymas į antrąjį klausimą sudėtingesnis, ypač jeigu atsakai, kad Jis tavęs nemyli… Baisu, kai Dievą supranti kaip baudėją, buhalterį ar dar kokį…Bet Dievas yra mylintis. Iki Kristaus atėjimo ir Jo aukos, nei vienas dievas, sukurtas žmogaus, neaukojo savęs už kūrinį. Jeigu valdė, tai valdė tvirta ranka… Jėzus prisiėmė visą mūsų žmogišką lemtį, skausmą, neviltį, jis gelbsti mus ne tvirta ranka, o begalinės MEILĖS mums auka, kryžiaus auka…

  Kun. M.Martinaitis ragino savo tikėjimą patirti, išgyventi, išjausti jį širdimi. Pateikė pavyzdį, kad kai mūsų artimieji išvyksta kur toli ir su mumis nebendrauja, atsiranda kažkas kitas šalia, su kuriuo tu bendrauji, išsipasakoji, tada ir nutrūksta ryšys su artimu, pasikeičia ryšio objektas. Taip ir su tikėjimu, kai dvasinių dalykų, bendravimų nebūna mėnesius, metus, tada į jų vietą ateina pasaulio triukšmas, kuris pakeičia tikėjimo patirtis ir išgyvenimus. Todėl reikia bendrauti su Dievu, mąstyti apie Jį, skaityti Šventąjį Raštą – Jo žodį.

  Labai jautriai ir vaizdžiai svečias papasakojo keletą epizodų iš filmo „Aš Deividas“, kurie tikrai sujaudino visus besiklausančius pamokslo.

   Baigdamas mokymą, kun. M.Martinaitis palinkėjo visiems sutikti ir atpažinti tą gerąjį Dievą, Tėvą, kuris pamatęs savo sūnų palaidūną, išeina jo pasitikti, apkabina jį, apgobia savo meile ir rūpesčiu ir viską atleidžia, jeigu tik sūnus grįžta namo…

   Šv. Mišių pabaigoje parapijos klebonas kun. Arvydas Liepa padėkojo visiems už dalyvavimą rekolekcijose, kunigams už jų pagalbą Sasnavos parapijiečiams susitaikant su Dievu ir palinkėjo visiems skaityti Šventąjį Raštą, nes per jį mes  pažįstame Dievą.