PARAPIJOJE PAMINĖTA ŠV. CECILIJOS DIENA

     Šv.Cecilija yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, giedotojų globėja. Bažnytiniame mene ji vaizduojama  su mažais vargonėliais rankose ar prie kojų, arba vargonėliai gali būti kaklo puošmena. Svarbiausia yra tai, kad Cecilija iškelia vidinio giedojimo esmę, apie kurį savo laiške ezefiečiams kalbėjo apaštalas Paulius ( „giedokite ir šlovinkite savo širdyse“). Tad pagerbiant kankinę ir šlovintojų garbintoją Ceciliją, lapkričio 23 d. (sekmadienį) šv. Mišios buvo aukotos už parapijos vargonininkę ir gyvus bei mirusius parapijos choristus.

     Popietei giesmininkai ir bažnyčios tarnai rinkosi į bendruomenės namus. Jaunimas parodė pasakos motyvais sukurtą spektaklį „Raudonkojinaitė“. Drąsi mergaitė Raudonkojinaitė (Gabrielė) nešdama senelei ką tik mamos paruoštus kebabus, patenka į pačias netikėčiausias situacijas: išsisuka iš velnių ir raganų pinklių, paguodžia Šreką (Petrą) ir pamoko jį, kaip surasti kelią į mylimosios Fionos širdį. O štai Vilką (Giedrių), kuris alpsta užuodęs iš pintinėlės sklindantį dar karštų kebabų kvapą, Raudonkojinaitė tiesiog užburia. Ir visai ne kažkokiais kerais, o paprastumu ir nuoširdumu.

     Ir tada visos pasakos baigiasi „ilgai ir laimingai“, ir draugiškai. O mamos kebabus  ir savo atsineštas vaišes sudėję ant bendro stalo dar ilgai dalijomės prisiminimais iš praėjusių švenčių ir choristų kasdienybės, šokome, dainavome ir giedojome giesmes, kurioms gitara pritarė jaunoji choristė Ringailė. Ir visiems – nesvarbu, ar tu visai jaunas, ar jau smilkiniuose šarma – čia buvo gera. Gal  tokia ir yra šv. Cecilijos dienos esmė.