ADVENTAS ATĖJO…

dav

Atvertėme kalendoriuje paskutinį metų mėnesį. Vos kelios savaitės liko iki gražiausių metų švenčių – Kalėdų. Miestai kaip patrakę varžosi, kieno eglė bus gražiausia, prekybos centrai vilioja kalėdinėmis dovanomis ir nuolaidomis, o pirkėjai prakaituoja ilgose maksimų ir norfų eilėse. Ir kažkodėl daugelis iš mūsų  pamiršta, kad šis metas – Laukimo ir Atėjimo metas. Tai – Adventas, tai – kelionė kartu su Marija. Susimąstymo ir susikaupimo metas… Pažiūrėkime, juk ir gamta neskuba: tai saulė sušvinta, tai sniego paberia, tai lietus barbena į langą – lyg lauktų Kažko…

Laikantis senųjų katalikiškų tradicijų, tiesiog būtinas kiekvienuose namuose advento vainikas, simbolizuojantis keturias laukimo savaites. Jį pasigaminti galėjome Sasnavos bendruomenės edukacinėje veikloje, kur Daiva Truncienė negailėjo patarimų, pamokymų, nes advento vainikai turi būti ne tik gražūs, kvepėti, bet ir nešti laimę namams. Daivos Truncienės sukurtas advento vainikas puošia ir mūsų bažnyčią o mes norime pasidalinti iš mūsų parapijos Surgučių k. kilusio kunigo monsinjoro Konstantino Ambraso (1922-1985) mintimis apie Adventą.

 „Pirmasis Advento sekmadienis – NAUJŲJŲ bažnytinių metų pirmoji diena. Kodėl bažnytiniai metai nesutampa su tais, kuriuos švenčia pasaulis? Bet ir sausio 1-oji ne viso pasaulio Naujųjų metų pradžia. Daugelis Azijos šalių švenčia mėnulio, o ne saulės metus. <…> Žydai turi savo skaičiavimą, musulmonai-arabai vėl kitokį kalendorių…

Bažnytinių metų pradžia šiandien turi savo prasmę. Bažnyčia savo meile ir rūpesčiu apima žmonijos istoriją nuo pat jos pradžios. Kiek žmonijai metų?  Kažkas yra parašęs, jog nuo Adomo ir Ievos iki Jėzaus gimimo prabėgo 5491 metai. Spaudoje buvo rašyta, kad atkasti 4 milijonų metų senumo žmogaus griaučiai.

Jei tai tiesa, tad ir prieš 4 milijonus metų gyvenęs žmogus jau laukė To, Kuris  prieš 2000 metų GIMĖ Betliejaus tvartelyje, t.y. Jėzaus Kristaus.

Šiems ilgiems laukimo amžiams prisiminti ir skirtos keturios  savaitės prieš Kalėdas.

 „Mes lūkuriuojame Švenčių, o anų laikų žmonija laukė Išganytojo. Mes rengiamės švęsti Kūdikėlio Jėzaus gimimą, o pranašai, patriarchai galėjo tik ilgėtis tos dienos. Mums Jėzaus Kristaus užgimimas – istorinė tiesa, o jiems buvo tik ateities įvykis, svajonė.

 Bažnyčia, vadindama šias keturias savaites Adventu, t.y., Atėjimu, ne tik prisimena žmonijos laukimą, bet kartu ir ragina mus pasitikti Kristų Kalėdų dieną su atgimusia dvasia, paruošus Jam naująjį Betliejų – savo širdį. <…> Laukdami švenčių, bent jau šiuos keturis penktadienius nevalgykime mėsos, nekilnokime stiklelio, nekelkime pasilinksminimų su dainom ir šokiais ir juose nedalyvaukime, atlikime prieškalėdinę išpažintį. <…> Sekmadienio pamaldos dabar tartum tikėjimo pamokos. Todėl atsiveskime bažnyčion ir vaikus.

 Štai Naujųjų Bažnytinių Metų uždaviniai ir pareigos.

Varpų gaudimas ankstų Kalėdų rytą, degančios eglutės namuose, bažnyčiose, aikštėse, šventadieniška nuotaika, šventiškas stalas – tik priedas prie šio svarbaus išganymo įvykio – Kristaus užgimimo šventės. Svarbiau už viską, kad Kūdikėlis Jėzus aplankytų mūsų sielas, mūsų širdis ir rastų jas be nuodėmės, tyras, skaisčias.“

Štai tokia Advento – Laukimo – prasmė  ir mintis.

Iš knygos Monsinjoras Konstantinas. Prisiminimai, pamokslai, užrašai., Kaunas, 2011-2012