BAŽNYČIOS JUBILIEJUS, ARBA DĖL KO VERKTŲ MARIJONOS ŠIRDIS… (TĘSINYS.2.)

    Sasnavoje gyveno tokia keistuolė Agnietė Bertaškaitė (1866-1935). Ji buvo labai pamaldi. Valandų valandas Agnietė melsdavosi bažnyčioje arba žiemą vasarą tupėdavo po gluosniu kapinaitėse. Agnieška išpranašaudavo žmonėms, kas jų laukia ir, sako, jos tie pranašavimai pildydavosi. Klebonas S.Čėsna tų jos stebuklų ir pranašavimų nei skatino, nei neigė. Bet ir pačiam teko su jais susidurti. „Ruošiantis bažnyčios statybai Agnieška klebonui sakė: „Bažnyčios nepastatysi nei prie rusų, nei prie vokiečių, o tik prie lietuvių.“<…> Tada niekam į galvą negalėjo ateiti mintis, kad bus Pasaulinis karas, kad žlugs rusų valdžia, bus kaizerinė okupacija, susikurs Lietuva.“ (G.Ilgūnas, Sasnava.Kraštas ir žmonės)

         Tad toliau tęsiame pasakojimą apie Sasnavos bažnyčios istoriją. Klebono S.Čėsnos bičiulis, Augustavo klebonas, rekomendavo Sasnavos bažnyčios projektui rengti architektą Petrovskį. Petrovskis parengė tokį smulkų ir aiškų projektą, kad jį nesunkiai galėjo perskaityti paprastas kaimo mūrininkas. Bažnyčia turėjo būti su dviem bokštais, gotikinio stiliaus, su forminių plytų karnizais. Projektas buvo suderintas su apskrities valdžia Marijampolėje ir išsiųstas Suvalkų gubernatoriui. Gubernatorius pareikalavo piniginės garantijos darbų pradžiai – 10 tūkstančių rublių. Tokią garantiją davė Varšuvos vyskupas K. Rūškys, kilęs iš Džendžialaukos kaimo ir karštai rėmęs bažnyčios statybą Marijampolės parapijos klebonas Marijonų vienuolyno generolas V.Senkus, kilęs iš Šunskų valsčiaus.

        Taigi projektas buvo suderintas ir toliau išsiųstas į Varšuvą generalgubernatoriui. Suderintas projektas toliau „palaiminimui“ keliavo Peterburgan į Vidaus reikalų ministeriją.Vidaus reikalų ministerijos architektai, pamatę, kokia graži, puošni ir didelė bažnyčia bus statoma kažkokiame kaime, negalėjo sau to leisti. Užgožtų gi visas stačiatikių cerkves! Projektą grąžino nepatvirtintą Suvalkų gubernijos kanceliarijai su prierašu: „Planas grąžinamas atgal, ir nedrįskite ateityje tokių planų siųsti.“ (B. Arlauskienė) Tačiau klebonas S. Čėsna projekto atsiimti nespėjo. Čia ir vėl reikia paminėti, kad klebonui susiruošus į Suvalkus projekto, keistuolė Agnietė įspėjusi Čėsną, kad  nevažiuotų, nes nenuvažiuos. Pasiekęs Augustavą, klebonas išgirdo, kad prasideda karas, ir pasuko atgal.  O planas Pirmojo pasaulinio karo metu kažkur pradingo.

        Knygoje „Lietuvos sakralinės  dailės katalogas“ (V.1996) yra nurodomas kitas Sasnavos bažnyčios projekto autorius – architektas S. Byševskis. O surgutiškis Jonas Ambrasas, prisimenantis bažnyčios statybą yra sakęs, kad bažnyčią suprojektavęs ir jos statybą vykdęs tik vietinis meistras latvis Jonas Malinka. Dar yra prisiminimas, kad vokiečių okupacijos metais S.Čėsna susipažino su karininku – karo inžinieriumi, kuris siūlėsi parengti medinės bažnyčios projektą, tačiau klebonas šio siūlymo iš karininko, kaip ne katalikų tikėjimo žmogaus, nepriėmęs. O galbūt tiesiog savo vizijoje turėjęs būtent mūrinės bažnyčios vaizdą, tuo labiau, kad paruošiamieji darbai  jau buvo vykdomi.

           Prieš karą nesuspėjęs pastatyti naujos Sasnavos bažnyčios, kai buvo iškovota Lietuvos nepriklausomybė, klebonas savo planų neatsisakė. 1926 metais jis kreipėsi į žymų architektą Edmundą Fryką, Marijampolės geležinkelio stoties autorių, prašydamas parengti Sasnavos bažnyčios projektą. Buvo suprojektuota didinga neogotikinio stiliaus, su vienu bokštu, trijų navų bažnyčia. Projekto derinimo darbai vyko dabar sklandžiai. Patvirtinus projektą, 1927 metais parapijiečiai pradėjo kasti pamatus naujos bažnyčios statybai. Darbams vadovavo meistras mūrininkas Jonas Malinka. Klebonui Čėsnai talkino vikarai Jonas Rugys ir Antanas Mieldažis. Bažnyčios statyba su vidaus įrengimu turėjo kainuoti daugiau kaip 300 tūkstančių litų.

             Bažnyčia buvo statoma ir įrenginėjama visą dešimtmetį. 1928 metų birželio 4 dieną buvo pašventintas bažnyčios kertinis akmuo (pamatai). „Jau nuo ankstyvo ryto į Sasnavą plaukė minios žmonių. 9 valandą iš Kauno automobiliu atvažiavo vyskupas M. Reinys. Kelias buvo gražiai išpuoštas žalumynais. Vyskupas senojoje bažnyčioje pasakė pamokslą, paskui šventino naujosios bažnyčios pamatų pirmąjį akmenį. <…> Vakare, lydimas Sasnavos  raitelių būrio, vyskupas nuvažiavo į Vinčų geležinkelio stotį ir iš jos traukiniu išvažiavo atgal į Kauną.“ (G. Ilgūnas) Rudenį jau buvo padaryti bažnyčios pamatai su rūsiu. Užbaigus pamatų statybą darbai pagreitėjo. Yra pasakojimų, kad klebonas S.Čėsna nebijojo taisyti projekto. Kunigas V.Strimaitis rašo, kad klebonas pamatęs pradėtas mūryti bažnyčios kolonas, paprašė jas suploninti po 60 centimetrų, nes projektinės jam atrodė per storos. Lieknos kolonos išties labai gražiai papuošė bažnyčios vidų.

            Bažnyčios statybos darbai buvo dirbami sparčiai, ypač daug dirbo parapijos vyrai 1930 metų vasarą. Buvo išmūrytos sienos, sparčiai kilo bažnyčios bokštas. Be vidaus įrengimo bažnyčia jau kainavo 200 tūkstančių litų. Nuolat trūko lėšų. Rugsėjo 14 d. Sasnavos moterų draugija surengė didelę loteriją, o jos 3400 litų pelną skyrė bažnyčios statybai. Buvo išleistas atvirukas su bažnyčios projekto brėžiniu ir klebono S. Čėsnos nuotrauka, platinamas bažnyčios rėmėjams. Metų pabaigoje statybos komitetas surengė didelę daiktinę loteriją, kurio pajamos paskirtos bažnyčios vidaus įrengimui. Senyvo amžiaus klebonui Čėsnai vis sunkiau buvo rūpintis bažnyčios statybomis, ypač kai bažnytinė valdžia  iš Sasnavos iškėlė veiklų statybų organizatorių kunigą J. Rugį. Todėl klebonas neišvengė ir kritikos. „ Marijampolėje „Dirvos“ bendrovės Lietuvos miestų ir miestelių aprašyme 1931 m. klebonas S.Čėsna kritikuojamas, kad pirmiau pasistatė puikią kleboniją, o tik paskiau ėmėsi naujos bažnyčios, tuo tarpu senoji bažnyčia  pasidariusi pavojinga parapijiečiams, galėjo visai nelauktai sugriūti, todėl valdžia ją uždarė ir užantspaudavo.“ (G.Ilgūnas)

              Pagaliau 1938 metais bažnyčios statyba buvo baigta. Bažnyčios šventinimo  iškilmėse dalyvavo daug svečių iš Marijampolės ir Kauno, prelatas V. Borisevičius, vyskupai M. Reinys, J. Staugaitis. Pastatydamas bažnyčią S. Čėsna giliai įprasmino savo buvimą Sasnavoje, pasak kunigo Strimaičio „tuo ir sau pasistatė paminklą. Tai Čėsnos sielos atspindys: bažnyčia verta Čėsnos. O Čėsna – bažnyčios.“

Apie kelionę į jaunystę bobų vasaros nuauksintais Lietuvos keliais, apie tai, kas sieja abi Sasnavos bažnyčias, medinę ir mūrinę, apie tai, kas gali prilygti klebonui Čėsnai, ir dėl ko vertų Marijonos širdis, skaitykite kitoje straipsnio dalyje.

                                                                                                                       Roma Karčiauskienė

Nuotraukoje klebonas S. Čėsna (kunigavimo penkiasdešimtmečio šventė)