ATMINTIS NENORI TYLĖTI

                „Atmintis nenori tylėti“ – taip vadinasi knyga apie Raišupio kaimą. Jos autoriai – brolis ir sesuo – Algimantas Žukauskas ir Danutė Žukauskaitė-Jokūbaitienė dalijasi prisiminimais apie tėviškę ir kaimynus. Knyga paskutinį liepos šeštadienį Sasnavos parapijos namuose buvo pristatyta gausiai susirinkusiai auditorijai.

               Renginys prasidėjo šv. Mišiomis už Raišupio kaimo gyvuosius ir mirusius. Parapijos klebonas A.Liepa sakė Raišupio kaime lankantis tik septynias šeimas, tačiau atvykusiųjų pasimelsti gausa kalba apie didelę meilę savo tėviškei, gimtajam kaimui, apie tai, kad sugrįžimas į gimtąjį kaimą, į gimtuosius laukus taps džiugia akimirka, kad šiais „tėvynės tuštėjimo metais“ atmintis saugo žmonių bendrystę ir krašto istoriškumą.

              Susitikimą su knyga parapijos namuose pradėjo šio renginio iniciatorė Rasa Varkalienė (Deltuvaitė). Kalbėjusi Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė pasidžiaugė, kad tai jau ketvirtoji knyga apie Sasnavos kraštą ir jo žmones, ( kitos knygos – G. Ilgūno, B. Arlauskienės). Kad ši knyga apie Raišupį yra svarbus dokumentas, autentiškas prisiminimas. „Tačiau, be abejo, labiausiai, džiugina bendruomeniškumas, kaimyniškumas, ko turėtų pasimokyti šių dienų žmonės“ – kalbėjo seniūnė.

             Knygos pristatyme dalyvavo  autoriai Algimantas Žukauskas ir Danutė Žukauskaitė-Jokūbaitienė, Algimanto dukra Neringa Žukauskaitė. „Mačiau, girdėjau, buvau…“ – taip norėjęs savo knygą pavadinti Algimantas, kai pomėgis fotografuoti, archyvuoti ir aprašyti nuotraukas sugulė net į tris dideles rankraščių lentynas. O dar ir tėtis pasišaipęs iš tokio „darbo“, atseit „menkas riktas knygą parašyt, bo jautuką užaugint, tai kas kita, nes reikalauja daug darbo ir pastangų“. Taip ir sėdo Algimantas prie knygos. Rytais, saulei tekant, nevalgęs, lyg šventai Komunijai pasiruošęs, rašė ir rašė…vis po dvidešimt puslapių. „Sklandžiai, nuosekliai, be braukymų ir klaidų krito mintys į popierių,“ – pastebi sesuo Danutė, už brolį jaunesnė 13 metų, baigusi lituanistikos studijas.  „Ėmiausi parengti šią knygą, norėdama, kad brolio surašytas metraštis taptų tarsi kukliu paminklu XX amžiaus viduryje gyvavusiam vienkiemių Raišupio kaimui, čia virusiam įtemptam gyvenimui prieškario, Antrojo pasaulinio karo, pokario laikais, čia siekusiems laimės ir patyrusiems sunkių išgyvenimų seneliams, tėvams, jų draugams ir kaimynams“.

             Tad ir atmintis nori kalbėti. Algimanto dukra Neringa prisiminė 1978 metų vėlyvą rudenį, močiutės sodybą, kai tėvas pasikinkė arklius, susikrovė į vežimą paskutinius daiktus, susodino mus, vaikus, o pats ėjo šalia vežimo šlapiu, įmirkusiu keliu iki mašinos. Taip iškeliavome mes iš gimtojo Raišupio, akimis ir širdimi atsisveikindami su sodybos ąžuolais ir vieninteliu skroblu. Tad prieš pora metų daryta ąžuolų ir skroblo nuotrauka papuošė knygos viršelį.

             Tik medžiai ošia buvusiuose gyvenimuose, kur buvo mylėta, svajota, kur supos lopšiai… Ne, ne tik medžiai…, ir prisiminimai sugrįžus į tėviškę. Na kas gali būti nuostabiau, kai „Velykų ar Kalėdų dieną tėvas atsinešdavo seną gramafoną, uždėdavo plokštelę apie Palvį arklį, o paskui paimdavo seną juodą albumą…, vertė jo puslapius iš lėto ir taip kalbėdavomės iki sutemų“ – prisimena Vida Kavaliauskaitė-Kvaraciejienė. – „O kokie šokiai būdavo! Dar turėjom tokią tradiciją per šokius patikusiam vaikinui savo žiedelį ant piršto užmauti, o kitą šeštadienį vėl susigrąžinti. Tai mano tėvas užsimovęs žiedelį bėdos turėjo – numaut niekaip negali. Teko nupjauti. O per kitus šokius, žiedą iš kišenės ištraukęs, sakęsis labai jau jį branginęs, kad nesubraižytų saugojęs, užtat kišenėj, o ne ant piršto nešiojęs“.

             Prisiminimuose ir spektakliai Žukauskų klojime. O Kuzaitytė Aldona (Prūsaičių Aldutė) dar prisiminė ir 1938 metų balandžio 20 dienos susitarimą, kad niekas nevartos degtinės. O ir knygoje tiek nuostabių prisiminimų, linksmų ir liūdnų, pamokančių ir verčiančių susimąstyti. Knygoje nemažai vietos skirta ir kaimyniniams kaimams: Grabavos, Navasadų, Smilgių, Sasnavos bei juose gyvenusiems tėvų kaimynams ir draugams. Pasakojama paliekant aprašytuoju metu kaimo žmonių vartotus autentiškus daiktų ir reiškinių pavadinimus, tekstuose vietomis paliekama tarmiška šnekta, tik šiems žmonėms būdingi priežodžiai, pertarai.

             Renginyje dalyvavęs istorikas, Kalvarijos gimnazijos istorijos mokytojas Algimantas Babeckas džiaugėsi kruopščiu autorių darbu. Tokios knygos, prikeliančios beveik mirusius mūsų kaimus, yra tarsi smulkūs akmenėliai mūsų Lietuvos valstybės ir tautos istorijos mozaikoje. Susigraudinęs Algimantas Žukauskas prabilo apie laiką: „Kad laiko turėjau, tai pradėjau rašyt“ ir palinkėjo jo atrasti ir kitiems. Jei ne šeimos ir draugų dvasinis kūrybinis palaikymas, tikriausiai ši knyga nebūtų išėjusi. Tad buvo nuoširdžiai padėkota ir jiems, padovanota knygų miestelio bibliotekai, o Zuikių muziejui įteiktas „imigrantas“ – baltas zuikis iš Australijos su užrašu: „Emigravau iš Australijos į Sasnavą. Ar priimsite?“ Dar ir Birutės Simanavičienės „Žydinčių kiškio kopūstų“ nuotrauka įrėminta pridėta. Gal ir tie kiškio kopūstai iš mūsų vaikysčių?.., tokie skanūs ir mums buvę…

            Susitikimą su knyga, ypač su jos turiniu, gražiai interpretavo Sasnavos vokalinio ansamblio, vadovaujamo Marijos Grybienės, atliekamos dainos „Mano kraštas“, „Raudoni vakarai“, partizanų sukurtos dainos.

            O Raišupio kaime, buvusioje Karčiauskų sodyboje, prie paminklo žuvusiems partizanams jos vėl suskambo. Buvo dalijamasi prisiminimais, vaikaičiai skaitė ištraukas iš knygos. „Mažam taškely/ Lietuvos/Mūs praeities/Aidais/Dar ošia ąžuolai,/./Čia paukščiai iš viso/Pasaulio sugrįžta”, kad pasidalintų  prisiminimais.

          „Rašykime savo kaimo, savo miesto, savo šeimos ar savo paties  gyvenimo istoriją“ – kviečia knygos „Atmintis nenori tylėti“ autoriai Algimantas Žukauskas ir Danutė Žukauskaitė-Jokūbaitienė.

                                                                 Roma Karčiauskienė