TIKĖJIMO VĖLIAVĄ LAIKOME RANKOSE

Konstantinas Ambrasas. Iš pamokslo, pasakyto Sasnavoje 1973m.

   

 

      Netikintieji skelbia mums greitą mirtį.

 

     – Žiūrėkite, – sako jie mums, – ką jūs turite? Senas moterėles, invalidus, paliegėlius, vieną kitą nenormalų jaunuolį ar jaunuolę, skleroze sergančios močiutės per prievartą į bažnyčią atitemptą vaiką. Išmirs seniai – užsidarysite savo kromelį. O mes – turime žmonių mases, jaunimo pulkus, visi jie paskui mus. Ar nebuvote festivaliuose, sporto šventėse, pajūrių paplūdimiuose? Atverkite mokyklų klases, fabrikų vartus, ten nėra nė vieno jūsiškio, apsikarsčiusio rožančiais, škaplieriais…

     Džiaugsmas, tai džiaugsmas, bet jau ne toks tikras, ne toks visuotinis. Pirmiausia, kad darniomis kolonomis išsirikiavęs jaunimas  iš mėnulio nenukritęs. Jis  –  žemėje gyvenančių tėvų gimdytas. Tėvai geriau žino, ką jie pagimdė ir ką augina, ir kas vaiko širdyje arba po baltiniais įsegta, į kišenėlę įdėta.

     Išeinančiam į armiją vaikinui motina įdavė rožančių. Jis išsaugojo per visus karo tarnybos metus ir jį, jau nudilintą, parsivežė namo. Anot vaikino, ne kartą (mat tarnavo Afganistane) išsaugojo nuo mirties. Kas tiesa, tai tiesa.

     Neretai pagyvenę žmonės, seneliai tikrai Bažnyčios šulai, visa atrama. Ir nereikia manyti, kad be dantų, be akių šviesos, nuolatinio dusulio kankinamas senelis jau nieko negali, nieko nepajėgia. Ne! Jis dar daug gali. Žiūrėkite, kokia graži saulė prieš laidą! Kokie jos spinduliai skaidrūs! Kokiu gražiu raudoniu ji nutvieskia dangų, debesis! Ir senelis, gyvenimo saulėlydžiui artinantis, šviečia, blizga. Kuo? Nagi šventu, gyvu tikėjimu. Nagi skaidria, tyra siela.

     <…> Bet šiuo metu, o gal ir visada, ne tikėjimas, ne bažnyčios lankymas, ne malda svarbu.Už viską svarbiau, kad tas gatvėmis žygiuojantis, dviračiais, slidėmis, baidarėmis važinėjantis, turistinius žygius atliekantis, į kalnų aukštumas kopiantis jaunimas būtų doras, skaistus, nepavergtas kūno geidulių, kad berniukas šalia mergaitės būtų ne galvijas, o riteris,vyras. Mergaitė šalia vaikino tebūna ne pajodžarga, ne avelė, kurią kur norėsi, ten nuvesi, bet kilni, švari kūnu ir švari siela, tyra savo mintyse ir jausmuose. Maldai sudėtos rankos, rožančiai rankinuke, škaplieriai ant kaklo – antroje vietoje. Pirmiausia – siela, –  švari, tyra, ir kūnas, švarus, tyras, krištolinis.

     <…> Netikintieji geriau žino statistinius duomenis: kiek šalyje chuliganizmo, nepilnamečių nusižengimų; kiek išgeriama svaigalų, kiek beglobių vaikų, kiek respublikoje merginų su vaikais, ir kad jų produkcija prieglaudoms, kolonijoms pati gausiausia. Jie žino, kiek venerikų, sergančių užkrečiamomis ligomis, kiek nužudoma negimusių gyvybių. Ar čia triumfas? Pasididžiavimas? Tyla. Paslaptis! Tačiau toji paslaptis ima ir iškyla, kaip anuo metu Ąžuolų Būdoje ar Vilniuje – pasibaisėtinais nusikaltimais.

     Štai dėl ko mes, tikintieji, visomis keturiomis įsikimbame į tikėjimo inkarą. Be jo ir mus tos pačios bangos nuplautų, įveltų į sūkurį. Mes gerai žinome, kad niekas žmogaus taip nepažaboja, nesuvaldo, nesutramdo, kaip Dievas ir tikėjimas, pasninkas ir malda, budėjimas ir šv. Komunija. Jeigu taip yra su mumis, karšto ir šalto mačiusiais, tai ko tikėtis iš jauno, nepatyrusio. Štai dėl ko tėvo, motinos, senelio ar močiutės švenčiausia pareiga vaikus ir anūkus lenkti prie Dievo nuo pat mažens ir nuolatos.  Ir <…> kai mes aukštai iškelsime tikėjimo vėliavą, niekas negalės pasakyti, kuo jūs tikėdami Dievą  nuo mūsų skiriatės, ar jūs nekeikiate, ar nemeluojate, ar negirtuokliaujate, ar nesvetimoteriaujate? Po kryžiumi gali stovėti ir latrai, ir magdelenos, ir žmogžudžiai. Tik atsistoję po juo, jie turi rodyti savo širdies žaizdas, užgydytas gailesčio ašaromis ir Dievo, kuris juos myli, malone. Amen. (Sasnava, 1973, vasaris)


Grįžti atgal »
Visos teisės saugomos: Sasnavosparapija.lt
SEO, Svetainių kūrimas www.internetsolutions.lt
RSS, RSS FEED,