Mūsų žemietis (kilęs iš Surgučių kaimo) kunigas Konstantinas Ambrasas ne kartą kukliai prasitardavo norįs kada nors išleisti savo pamokslus. Tačiau sumanymo nespėjo įgyvendinti, staigi mirtis užklupo netikėtai, netoli Ąžuolų Būdos. Kun.Konstantinas palaidotas Sasnavos senosiose kapinėse.
Monsinjoras kruopščiai rengdavosi pamokslams , spausdindavo juos mašinėle. Jis sakydavo gražius, praktiškus pamokslus, turėjo gerą klausą ir balsą, gražiai giedojo. Jo pastangomis Leipalingis visada turėjo gerą choro vadovą ir darnų chorą. Mat klebonas rūpinosi pamaldų iškilmingumu, todėl tikintieji išeidavo iš bažnyčios dvasiškai pakylėti. Tai pastebėdavau per šv. Onos, Žolinės ir kitus atlaidus. Labai stropiai buvo organizuojami advento ir gavėnios dvasiniai susitelkimai. (Kun. Ignas Plioraitis)
Konstantinas mokėjo pajuokauti, nieko neužgaudamas. Krikščioniškas tiesas ir dogmas iliustruodavo gyvenimo pavyzdžiais, kuriuos daugelis atsimena dar ir šiandien, klausę jo pamokslų prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų. Džiugu, kad ne taip seniai kun. Konstantino pamokslai, užrašai, mintys išleisti atskira knyga, kurios atsiradimu rūpinosi ir ją sudarė Kazimieras Ambrasas.
Šioje Gavėnios kelionėje norime Jums pristatyti memuarinę knygą Monsinjoras Konstantinas.
Tegul prasmingos mintys gaivina Jūsų širdis ir sielas!
Iš kunigo Konstantino Ambraso pamokslų
KO MES ČIA ATĖJOME?
Mylimieji Kristuje! Ar atsinešėte ką nors šiandien ateidami į bažnyčią, į šias pamaldas? Pagalvokite. Pamąstykite.Turbūt sunku įspėti? Ar ne? Ir neįspėsite, nes Jūs ir aš, mes nieko neatsinešėme, nes nieko, kad būtų kas nors vertinga, neturime. Eidami į bažnyčią, palikote pastogę, pilną įvairiausių rakandų, palikote spintose gana puošnių ir brangių rūbų, aruoduose rudens gėrybių, tvartuose gyvulių, lopšiuose – vaikų. Taigi palikote viską ir atsinešėte čia vieną brangenybę, pačią didžiausią gėrybę – savo ŠIRDĮ. Bet ir ji – tokia tuščia, tokia liūdna, nerami, išsiblaškiusi.<…>
Mums būtinai kartas nuo karto reikia STABTELĖTI, SUSISTABDYTI, ATSITRAUKTI NUO SUODINŲ PUODŲ IR MURZINŲ VAIKŲ, NUO PAUKŠČIŲ GAGENIMO, IŠ PASKOS BĖGANČIŲ IR ŽVIEGIANČIŲ GYVULĖLIŲ. KODĖL? O dėl to, kad žmogus iš tvarto išeina visada dvokiąs ir jam reikia apsivalyti. GYVENIMAS YRA TVARTAS, BAŽNYČIA – DIEVO NAMAI, APSIVALYMO VIETA. (Leipalingis, 1970 10 24)
ARTIMO MEILĖ
Didžiojo rusų rašytojo Levo Tolstojaus veikaluose esama labai daug krikščioniškų minčių ir tiesų. Viename iš smulkiųjų kūrinių, pavadintame „Du piligrimai“ štai kas pasakojama.
Du piligrimai, keliautojai į šv. Žemę, išsiruošė aplankyti Kristaus karstą. Ilgai bekeliaudami labai pavargo. Pailsėti užsuko į mažą namelį. Tame namelyje juodu pamatė liūdną vaizdą: būrelį mažų vaikų ir jų sergančią motiną. Skurdo ir alkio akys sekė jų kąsnius, kai juodu stiprinosi iš savo kelionmaišių. Dalijo jie duonos pluteles alkaniems vaikams ir ligonei motinai. Ir kai pasistiprinus, pailsėjus vienas iš jų rengėsi toliau keliauti, antrasis tarė: „Tu, broli, keliauk prie Kristaus karsto, o aš liksiu čia pagloboti tuos nelaimingus namelius“. Ir tiktai vienas keliauninkas išvyko, o antrasis liko prie ligonės motinos ir jos vaikų. Nukeliavęs į Jeruzalę, jis rado bažnyčioje prie Kristaus karsto minių minias ir niekaip negalėjo prie Kristaus karsto prasibrauti. Tris dienas vargęs ir vis negalėjęs prisiartinti. Jis nekantravo ir stebėjosi, matydamas savo draugą, klūpantį prie Kristaus karsto. Nė nepabučiavęs šventų Išganytojo relikvijų, jis grįžo namo, ir bekeliaudamas vėl užsuko į tą patį namelį. Savo draugą jis rado ten pat, kur paliko. Pirmas jo klausimas buvo „Kaip tau, broli, pasisekė taip arti Kristaus karsto prieiti? Aš tris dienas vargau ir neprisigrūdau“. Jo draugas žiūrėjo į jį nustebęs, nes jis iš tų namų nebuvo išėjęs.
Ką krikščioniškai galvojąs rašytojas norėjo tuo vaizdu pasakyti? Jis norėjo pasakyti, jog ne tas pirmasis prisiartino prie Kristaus, kuris nukeliavo prie relikvijų bažnyčion, bet tas, kuris pasiliko prie krikščioniškos meilės tarnybos. Ne tas artimas Kristui, kuris nunešė į Jo krauju Pašventintą Žemę savo kūną, bet tas, kuris savo darbais buvo artimas krikščioniškai meilei.
Jei Dievą mylime, negalima nemylėti savo artimo. Tik tada mes galime klauptis ant kelių ir varstyti rožančiaus karolėlius, kai nuogas bus apdengtas, alkanas papenėtas, trokštantis pagirdytas, kai verkiančiam bus nušluostytos ašaros.Taip padaryti mums įsakyta paties Dievo. „Ką jūs padarėte vienam iš šių mažiausiųjų brolių – man padarėte“. Todėl, mielos sesės ir broliai Kristuje, tesipuošia karaliai auksiniais vainikais ir šilkais, o mes, Kristaus mokiniai, – artimo meile! (Leipalingis, 1961 02 12)