Santuokos sakramentas — tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti.
Plačiau su Katalikų bažnyčios mokymu apie Santuokos sakramentą galite susipažinti Katalikų Bažnyčios katekizme.
Santuokos sakramentą gali priimti pakrikštyti vyras ir moteris, sulaukę 18 metų (jaunesniems reikia vyskupo leidimo) ir esantys laisvi, t. y. niekieno neverčiami ir neturi prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.
Rektorate ar vienuolynuose Santuokos sakramentas neteikiamas, nebent rektorius gautų vyskupo leidimą. Santuokos sakramentas teikiamas visada, tačiau advento ir gavėnios metu nedaromos iškilmingos jungtuvės, nes Bažnyčioje šis laikas yra skirtas vidiniam susitelkimui ir atgailai.
Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų sudaroma viešai ir apgaubta liturginėmis apeigomis. Santuokos sakramentas yra teikiamas bažnyčioje, jo galiojimui – tikrumui reikia dviejų liudytojų, kurie liudija, kad Santuokos sakramentas yra sudarytas ir kad šios santuokos sudarymui nėra kliūčių. Kristaus ir Bažnyčios, kurios nariais esame visi, meilę bei vienybę geriausiai išreiškia Eucharistijos sakramentas, todėl Santuokos sakramentą labai dera švęsti šv. Mišių metu.
Santuoka – vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam patys sutuoktiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudininkų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė. Bažnyčia iš savo tikinčiųjų reikalauja bažnytinės santuokos sudarymo formos, nes:
Suskambus bažnytiniam varpui, kuris skelbia apeigų pradžią, užgroja vargonai, sužadėtiniai, lydimi liudininkų ateina prie altoriaus, pagarbiai nusilenkia ir prisiartina prie jų laukiančio kunigo. Apeigas kunigas pradeda persižegnodamas ir pasveikindamas sužadėtinius bei visus svečius. Tuomet giedamas himnas į Šventąją Dvasią, kuri yra įvairių dovanų šaltinis. Po himno kunigas skaito maldą už jaunuosius. Visi atsakome: „Amen“.
Skaitomi skaitiniai iš Šventojo Rašto. Tuo metu galima sėdėti. Kai kunigas skaito ištrauką iš Evangelijos — visi stovime. Po Evangelijos kunigas paaiškina skaitytą tekstą, primena krikščioniškos santuokos esmę, sutuoktinių meilės patvarumą, šio sakramento malones ir įsipareigojimus.
Po pamokslo liturgijos vadovas užduoda klausimus jaunajam:
„Ar esi rimtai apsigalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę?“ Jaunasis atsako: „Esu.“
Po to klausiama ir jaunoji:
„Ar esi rimtai apsigalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?“ Jaunoji atsako: „Esu.“
Vadovaujantis liturgijai dvasininkas klausia abu:
„Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?“
Kiekvienas atsako: „Pasižadu.“
Tada vadovaujantis liturgijai dvasininkas, atsižvelgdamas į besituokiančiųjų amžių, klausia apie vaikus:
„Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?“ Jaunieji atsako: „Sutinkame.“
Priesaika — tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje – visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti.
Liturgijos vadovas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam dešinę ranką ir tarti priesaikos žodžius. Pirmasis prisiekia jaunasis:
„Aš, N., imu tave, N., savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”
Tada prisiekia jaunoji:
„Aš, N., imu tave, N., savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”
Kunigas sutuoktinius peržegnoja, kreipiasi į liudytojus ir kviečia pagarbinti Dievą trumpa malda.
Žiedas žymi ištikimybę, įsipareigojimą ir nesibaigiančios meilės pasirinkimą.
Tada palaimina žiedus, kuriuos jaunavedžiai užmauna vienas kitam tardami šiuos žodžius:
„N., imk šį žiedą — mano meilės ir ištikimybės tau ženklą — vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Apeigų pabaigoje teikiamas iškilmingas palaiminimas jaunavedžiams.
Šventojo Rašto skaitiniai, skaitomi švenčiant Santuokos sakramentą:
Senojo Testamento skaitiniai:
"Dievas sukūrė vyrą ir moterį"
"Izaokas mylėjo Rebeką ir rado paguodos po savo motinos mirties"
"Dangaus Viešpats teparodo tau, sūnau, maloningumą ir tesuteikia ramybę"
"Daruge su ja tesulauksime senatvės"
"Girtina moteriškė, kuri Viešpaties bijo"
"Kaip tekanti saulė nušviečia padangę, taip moters taurumas namus jos dabina"
"Su Izraelio ir Judo namais sudarysiu sutartį naują"
Naujojo Testamento skaitiniai:
Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės?
Aukokite savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką.
Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė.
Jūsų kūnai yra Šventosios Dvasios šventovė.
Jei neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.
Šita paslaptis yra didelė, – sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.
Ramybės Dievas tebus su jumis.
Viršum viso tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.
Tebūna santuoka visų gerbiama.
Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius.
Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių puotą.
Evangelijos:
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.
Namas buvo pastatytas ant uolos.
Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.
Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį.
Jie – jau nebe du, o vienas kūnas.
Stebūklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.
Mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą.
Kad jie pasiektų tobulą vienybę.
Santuokos sankramento šventimui pasirenkama po vieną tekstą iš Senojo bei Naujojo Testamento skaitinių bei Evangelija.